Kultūra: paramos gavėja ar valstybinės reikšmės investicijų objektas?

Kokią reikšmę kultūros sektorius turi šalies vystymuisi ir ekonomikai, kokių ekonominių priemonių reikėtų jam skatinti? Kuria kryptimi turėtų sukti valstybė – finansuoti kultūrą ar investuoti į ją? Šiuos ir kitus klausimus aptarėme diskusijoje „Kultūros politikos kryžkelė: finansuoti ar investuoti“ kartu su nepriklausoma kultūros politikos formavimo eksperte, socialinių mokslų daktare Erika Godlevska, asociacijos „Vilniaus kino klasteris“ vadovu Romanu Matuliu ir Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro pirmųjų smuikų koncertmeisterio pavaduotoju Algirdu Šochu.

Turbūt niekas neabejoja ypatinga kultūros reikšme šalies gerovei ir vystymuisi. Dr. E. Godlevska įsitikinusi, kad kultūros produktų vartojimas transformuoja visuomenę ir kiekvieną individą atskirai. Dar daugiau – mažos valstybės kontekste kultūra atlieka ypatingą reikšmę, todėl žvelgiant į ilgalaikę Lietuvos perspektyvą, kultūros politikai turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Deja, realybėje požiūris į kultūrą mūsų šalyje nesikeičia jau daugelį metų.

Neretai viešojoje erdvėje vyrauja nuomonė, neva kultūros sektorius yra amžinas išlaikytinis. Tokią nuostatą paneigia Vilniaus kino klasterio vadovo R. Matulio turimi duomenys. Pasak R. Matulio, kultūrinis sektorius Europoje sukuria apie 7 proc. BVP vertės, tuo tarpu užimtumo kultūriniame sektoriuje dalis dar didesnė ir siekia net 7,6 proc. Palyginimui, užimtumas telekomunikacijų srityje Europoje nesiekia net 1 proc., o automobilių pramonėje dirba tris kartus mažiau darbuotojų nei kūrybinėse industrijose. R. Matulio teigimu, UNESCO prognozuoja, jog ateityje ekonominė kultūros sektoriaus vertė tik augs ir sudarys daugiau nei 10 proc. pasaulinio BVP dalies.

Kaip gerosios praktikos pavyzdį Vilniaus kino klasterio vadovas pateikia Lietuvos kino industrijos sektorių, kuris susivienijo tam, kad galėtų pasiūlyti kokybiškas paslaugas tarptautiniams kino projektams ir taip atsiriektų mūsų šaliai nemažą užsakymų gabalą iš pasaulinės kino pramonės pyrago. Pasak jo, šiuo metu veikianti mokestinė lengvata kino gamybai yra itin svarbi konkuruojant su kitomis šalimis.

Dešimt metų Vokietijoje gyvenęs, šioje šalyje magistrantūros ir aspirantūros studijas baigęs smuikininkas A. Šochas teigia, kad būti menininku Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse reiškia du skirtingus dalykus. Pirmiausia, pasak jo, Lietuvoje nėra vertinamas menininko profesijos prestižas, antra, neįmanoma sulyginti Lietuvoje ir Vakaruose tos pačios srities menininkų gaunamo atlygio. A. Šochą labai liūdina valstybės požiūris į kultūrą – nepaisant skambių politikų šūkių, kultūros politika vis dar lieka paskutinėje vietoje.

Tai patvirtina ir dr. E. Godlevskos kartu su kolege Rusne Kregždaite 2020 m. atliktas menininkų kūrybinės ir socialinės būklės Lietuvoje tyrimas, kuriame buvo apklausta daugiau nei 1000 skirtingų sričių menininkų. Tyrimo metu nustatyta, kad tiek kūrybinei, tiek socialinei menininkų būklei svarbiausias rodiklis yra gaunamos pajamos. Paaiškėjo, kad menininkai Lietuvoje šiuo metu uždirba net mažiau nei statistinis šalies vidurkis – vidutiniškai 772 Eur per mėnesį „į rankas“. Tuo tarpu vien tik iš kūrybinės veiklos nurodė galintys pragyventi vos 20,85 proc. menininkų.

Todėl būtina kuo labiau skatinti kultūros ir meno produktų antreprenerystę bei valstybei daugiau dėmesio skirti kultūros ekonomikai. Tačiau labai svarbu atskirti, kurios sritys galėtų būti matomos kaip investicijų objektas, o kokioms reikalingas subsidijavimas. R. Matulio teigimu, tokios industrijos, kaip kinas, muzika, renginiai, neša apčiuopiamą ekonominę naudą, todėl šie sektoriai turėtų būti valstybės investicijų objektai. Tačiau nekomercinės kultūros sritys, taip pat mūsų šalies atstovų dalyvavimas tarptautiniuose prestižiniuose kultūros ir meno renginiuose privalo būti subsidijuojami.

Problema dar ir tame, jog kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra Kultūros ministerijos priežiūros sritis, o didžioji dalis priemonių, tinkančių šiai industrijai skatinti, – Ekonomikos ir Inovacijų ministerijoje. Štai paprastas pavyzdys: šiuo metu Lietuvai trūksta bent penkių kino paviljonų, tuo tarpu Kultūros ministerijoje priemonių kultūros eksportui nėra, o Ekonomikos ir Inovacijų ministerijos durys, deja, uždarytos. Tad šios dvi ministerijos turėtų itin glaudžiai bendradarbiauti ieškant politinio sutarimo kultūros ekonomikos produktų skatinimo klausimais. Tai ypač svarbu dabartinės pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje.