fbpx

A. Bagdonas. Triuškinant 10 pilietybės referendumo priešininkų mitų

  • Andrius Bagdonas
  • gegužės 9, 2024
  • Aktualijos
andrius bagdonas

Prasidėjus išankstiniam balsavimui Lietuvos prezidento rinkimuose ir pilietybės išsaugojimo referendume, apžvelkime, kaip supratome referendumo tikslą. Savaitgalį įvykusiuose „Žinau, ką renku“ prezidento rinkimų debatuose vos du radikalesnieji kandidatai sudvejojo, jie už pilietybės išsaugojimą ar nelabai. Kiti šeši – tik už. Kaip rodo visuomenės apklausos, pilietybės išsaugojimą palaiko panaši proporcija gyventojų – maždaug 7-8 iš 10.

Vis dėlto esama karingai nusiteikusių referendumo priešininkų, kuriems pastaraisiais mėnesiais teko daugiau nei įprasta eterio (rinkimų organizavimo tvarka reikalauja girdėti visas nuomones). Vienas tokių agitatorių „prieš“ – tautininkas Jonas Vaiškūnas. Jis dalyvavo trijose specialiose agitacinėse LRT radijo laidose: kovo 27 d., balandžio 10 d., gegužės 2 dieną.

Kadangi žmogus kaip joks kitas pasižymėjo agituodamas prieš Lietuvos pilietybės išsaugojimą ją gimimu įgijusiems, suteikime ekspertui dar daugiau eterio, negi gaila, tik jau paskutinį kartą: pažvelkime į tiesioginėse LRT radijo laidose išsakytas aštresnes tezes.

1 mitas. „Kodėl liberalai kelia šitą klausimą? Jūs manote, kad jiems rūpi lietuviai? Jūs manote, kad jiems rūpi šeimos? Jūs manote, kad jiems rūpi lietuvių kalba? Jiems rūpi išardyti pilietybės instituciją.“

Kodėl J. Vaiškūnas klaidina visuomenę teigdamas, kad tik liberalai kelia pilietybės išsaugojimo tikslą? Kodėl nutyli kitus referendumo politinius autorius – tai yra visų parlamentinių frakcijų atstovus? Ar nebus taip, kad J. Vaiškūnui liberalas yra bet kuris, kuris nemąsto kaip J. Vaiškūnas?

2 mitas. „Likime viengubais Lietuvos piliečiais.“

Referendumo oponento lūkestis – tai linkėjimas likti „nuliniais“ piliečiais. Lietuvos Konstitucijos griežtumas lemia, kad mūsų šalis per metus netenka apie tūkstantį piliečių, kurie įgyja kitos šalies pilietybę. Referendumu keičiama Konstitucija ir konstitucinis įstatymas leistų išsaugoti Lietuvos piliečius ir susigrąžinti prarastuosius.

3 mitas. „Piliečiai turi atsisakyti savo teisės (…) ir perleisti savo teises Seimui, kuris tuoj bus paleistas. (…) Neleiskime laikiniems Seimo nariams pasiimti teisės spręsti, kas gali, kas negali būti Lietuvos piliečiu.“

Priešininkas dramatizuoja techninį referendumo gyvendinimo principą, teisinį ir tekstinį pobūdį. 2022 m. birželį Seime sudaryta parlamentinė grupė referendumui pasirengti. Ten dirbau kaip Liberalų sąjūdžio frakcijos narys. Tačiau kiti buvo ne vien liberalai, o visoms ideologijoms atstovaujantys Seimo nariai. Plačias pažiūras apimanti grupė kolegialiai surado tokią referendumo įgyvendinimo formą, kokią rado. Niekas nesiruošia gvieštis tautos suvereniteto – tai sausas teisėkūros procesas, kurio finalas įvyks jau gegužės 12-ąją.

4 mitas. „Piliečiai balsuoja net ne už katę maiše, o už maišą, kuriame neaišku, kas atsiras.“

Suprantu, kad darbo grupės surasta optimali referendumo formuluotė nėra tobula. Vis dėlto visą likusią informaciją galima sužinoti pasidomėjus internete, įsijungus radiją ir pan., o pagrindinė žinia gana paprasta ir verta ją dar kartą pakartoti: pažymėdami „taip“ mes sutinkame, kad gimimu Lietuvos pilietybę gavę žmonės, įgiję draugiškos Lietuvai šalies pilietybę, galėtų išsaugoti ir Lietuvos pilietybę.

5 mitas. Referendumas šiuo atveju bando apgudrauti pilietį, kuris anais metais jau pirmame referendume griežtai pasakė „ne“ daugybinei pilietybei.

Tai manipuliacija. Šį kartą ypač stengėmės, kad piliečiai neapsigautų kaip praėjusį kartą ir kuo geriau suprastų, kokį sprendimą priima. Be to, 2019 m. referendume piliečių valia buvo priešinga, negu teigia J. Vaiškūnas: daugiau kaip pusė balsavusių vis dėlto tarė „taip“ dvigubai pilietybei.

6 mitas. „Lietuvis yra Lietuvos pilietis ir negali atsisakyti Lietuvos pilietybės. Jeigu jis atsisako – priima kitos šalies pilietybę, jis privalo ginti kitą valstybę, kurios pilietybę priėmė. Daugindami pilietybes apgaudinėjame valstybes“.

Ne visi Lietuvos piliečiai yra lietuviai ir ne visi lietuviai turi Lietuvos pilietybę. Maža to, daug lietuvių pilietybę praranda. Siekiame, kad lietuviai neprarastų savo gimtinės pilietybės, o Lietuvos valstybė nenurašytų savo piliečių. Be to, pilietybes „daugina“ beveik visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus 5 – tarp kurių yra ir Lietuva. Manau, nesuteikdamos galimybės išsaugoti gimimu įgytos pilietybės save apgaudinėja būtent šios penkios valstybės – mes taip pat.

7 mitas. „Jie gyvens kitoje šalyje, sieks naudos kitoje šalyje, jiems Lietuva rūpės kaip antraeilis dalykas.“

Priešininkas nesąžiningai kalba už kitus. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai nuolat kartoja priešingai: jiems reikalinga Lietuvos pilietybė, nes jiems rūpi Lietuva. Žinoma, visuomet rasis piliečių, kuriems nerūpi valstybės reikalai, bet atsainus požiūris nepriklauso nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos: nuo Lietuvos yra nusišalinę ir daugybė Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių.

8 mitas. „Iš tikrųjų norisi turėti daugiau žmonų, bet įstatymai draudžia. (…) Aišku, jeigu aš nesituoksiu su meiluže, niekas iš manęs žmonos neatims.“

Dviejų pilietybių sugretinimas su daugpatyste yra retorinė priemonė. Moterį lyginti su Lietuva – tai nuvalkiota literatūrinė klišė. Užtat galime valstybę lyginti ne tik su sutuoktiniu, bet ir su branginamu ir saugomu turtu. Įstatymai nedraudžia turėti dviejų namų.

9 mitas. „Draugiškose Lietuvai valstybėse santykiai reguliuojami sutartimis tarp draugiškų valstybių ir ten Lietuvos piliečiai nėra diskriminuojami.“

Sutinku: Vakarų civilizacijos areale lietuvis gali jaustis savas ir priimtas. Vis dėlto įgyti valstybės, kurioje gyveni, pilietybę kartais gali būti labai praktiška, nes toks statusas pašalina daugybę svetimos biurokratijos įtampų. Tačiau Lietuvos įstatymai neleidžia užsienyje įsikuriantiems lietuviams jaustis gerai: jeigu nori ten gyventi patogiai, tai nebent be Lietuvos paso. Teigiamas referendumo rezultatas ištaisytų šią neteisybę.

10 mitas. „Dabar pateikti sąrašą draugiškų šalių konstituciniame įstatyme, kai kitą dieną viena iš tų šalių sulaužys, pavyzdžiui, draugišką sutartį. Tada greitai rinksis Seimas ir, užuot skelbę karą, jie keis Konstituciją, kad šitas šalis pirmiausia reikia paskelbti nedraugiškomis, o tuos piliečius, ten esančius, gal greitai evakuoti?“

Ko gero, tai svariausias referendumo oponento argumentas. Įsivaizduokime, jeigu NATO ir ES priklausanti valstybė išsižadėtų demokratijos, žmogaus tiesių apsaugos, veltųsi į tarptautinius konfliktus? Tuomet iš tikrųjų galimai tektų keisti konstitucinį įstatymą, kurie taisomi ypač sunkiai. Vis dėlto tokia menkai tikėtina utopinė sąlyga yra skirta tik pagąsdinti, kas būtų, jeigu būtų. Bepročio sapne turbūt įmanoma įsivaizduoti, kad net Amerika paskelbia karą Lietuvai. Teoriškai įmanoma, kad ir Lietuva taptų pati sau nedraugiška – virstų autokratine. Beje, tokio hipotetinio scenarijaus atveju būtent Lietuvos piliečiai užsienyje stengtųsi grąžinti mūsų valstybę į normalų vakarietišką kelią: istorija rodo, kad sunkiausiais Lietuvai ir tautai laikais lietuvių diaspora yra didžiausia atrama.

Neleiskime baimėms ir abejonėms nuslopinti mūsų valios renkantis turtingą ir atvirą Lietuvą pasaulyje.