Pagrindiniai siekiai
Skaidri, efektyvi, į pacientą orientuota sveikatos apsauga – mūsų prioritetas. Fiziškai ir psichiškai sveikas pilietis – tai laisvas pilietis. Tik būdamas sveikas, pilietis gali visavertiškai prisidėti prie savo, savo šeimos, bendruomenės ir valstybės gerovės bei klestėjimo. Liberalai supranta iššūkius, su kuriais susiduria piliečiai, besinaudojantys sveikatos apsaugos paslaugomis, ir medikai, dedantys visas pastangas išsaugoti pacientų sveikatą bei gyvybę. Deja, dabartinė sveikatos sistema netenkina visuomenės poreikių, jai reikia esminių pokyčių: finansinių investicijų ir sveikatos paslaugų tinklo pertvarkymo. Liberalų sąjūdis turi ambicijų pertvarkyti sveikatos sistemą taip, kad ji taptų geriausia sveikatos sistema pasaulyje, o kitos šalys kopijuotų mūsų sveikatos sistemos modelį.
Esamos situacijos įvertinimas
Europos Komisija, analizuodama Lietuvos sveikatos sistemą, pateikia išvadą: „Sveikatos priežiūros rezultatai tebėra vieni prasčiausių ES, numatoma viso gyvenimo trukmė yra 6 metais trumpesnė nei ES vidurkis”. 2019 m. Tarptautinis valiutos fondas apibendrindamas teigia: „Nors situacija grėsminga, sveikatos reforma nevyksta. Didelio ir neefektyvaus tinklo pasekmė – prasta paslaugų kokybė ir neišnaudotos galimybės. Tik esminės, visapusiškos reformos Lietuvoje sudarys sąlygas didinti atlyginimus, tai sąlygotų kokybiškas paslaugas ir socialinės atskirties mažinimą.“ Valstybės kontrolė 2019 m. atliko sveikatos sistemos priežiūros vertinimą ir pateikė įvairių pastebėjimų: „Sveikatos priežiūros sistema nesudaro prielaidų užtikrinti tinkamą paslaugų prieinamumą, reikiamą specialistų skaičių, tinkamą jų kvalifikaciją, nepageidaujamų įvykių suvaldymą, naujų sveikatos priežiūros technologijų taikymą ir pan.“
Išsamiau susipažinus su Lietuvos ir tarptautinių organizacijų pateiktomis išvadomis bei rekomendacijomis, akivaizdu, kad sistema veikia chaotiškai, nėra aiškios vizijos ir krypties. Daugeliu atvejų bandoma neigti pateiktas išvadas, o reformos imituojamos ir pridengiamos skambiais viešųjų ryšių šūkiais. Pacientams sukuriama opinija, kad sveikatos paslaugos nemokamos, bet dažnai jie būna priversti legaliai ir nelegaliai papildomai mokėti už kai kurias sveikatos paslaugas. Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), atlikusi savo narių apklausą, nustatė, kad už nebūtinas priemones sumoka 1 iš 5 pacientų. Ligonių kasa įpareigoja įstaigų vadovus ir medikus suteikti paslaugas, tačiau neskiria pakankamai lėšų numatytoms paslaugoms suteikti. Dėl sukeltų, bet nepateisintų lūkesčių pacientai ir medikai tarpusavyje supriešinami.
Liberalų sąjūdis supranta atsakomybę prieš piliečius ir yra pasirengęs vykdyti sudėtingas ir nepopuliarias reformas. Idealios sveikatos sistemos nėra, bet gali būti Lietuvai labiausiai tinkama sveikatos reforma ir tam pasirinktos priemonės. Prieš pradėdamas įgyvendinti sveikatos sistemos reformas, Liberalų sąjūdis kvies į viešas diskusijas, kurios užtruks iki 6 mėnesių po Vyriausybės suformavimo. Išklausius pacientų, medikų bei visuomenės poziciją ir lūkesčius, būtų parengtas ilgalaikis sveikatos sistemos strategijos planas, remiantis žemiau išdėstytais principais.
Strateginė vizija: asmeninė atsakomybė ir interesų pusiausvyra
Sveikata yra prigimtinė ir pamatinė žmogaus vertybė ir gyvenimo pagrindas, kuris turi būti toks tvirtas, kad žmogus gebėtų sėkmingai spręsti kasdienio gyvenimo klausimus, įveikti socialinius, ekonominius bei visuomeninius iššūkius, kylančius jo gyvenime.
Fiziškai, emociškai bei psichosocialine prasme sveiki žmonės tampa tvirtu šalies ekonomikos augimo ir nepaliaujamo vystymosi garantu. Žmogaus sveikatos, jos išsaugojimo bei stiprinimo svarbą ir būtinumą skirti jai ypatingą dėmesį pripažįsta bei patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacija, ir Europos Komisija, ir Lietuva savo teisės aktuose bei ilgalaikės strategijos dokumentuose.
Gyventojų sveikata yra tiesioginis darbingumą lemiantis veiksnys. Sveikesnė visuomenė yra iniciatyvi ir kūrybinga, pasitikinti savimi ir siekianti aukštos gyvenimo kokybės, tad generuoja vertingas ir inovatyvias idėjas, jas įgyvendina, taip prisidėdama prie šalies ekonomikos augimo ir konkurencingumo, darbo našumo didinimo, gerovės sąlygų užtikrinimo. Susirgę gyventojai rizikuoja prarasti darbą, netekti pajamų, nes dėl prastos sveikatos mažėja darbingumas, atsiranda gydymo, reabilitacijos ir kitų sveikatos priežiūros išlaidų.
Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Ne kartą aiškindamas šios Konstitucijos nuostatos reikšmę bei taikymą, Konstitucinis Teismas nuosekliai, išsamiai ir motyvuotai pasisakė, jog:
♦ Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantija nėra tapati teisei į sveikatos priežiūrą, kuri užtikrinama įgyvendinant šioje dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. ♦ Valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. ♦ Sveikatos apsaugos srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp asmens, kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento), ir visos visuomenės interesų. ♦ Iš valstybės biudžeto lėšų neturi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, apmokama visa valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiama medicinos pagalba (juo labiau kitos sveikatos priežiūros paslaugos). ♦ Didesnę, negu implikuoja konstitucinė nemokamos medicinos pagalbos piliečiams garantija, šios pagalbos apimtį įstatymų leidėjas gali nustatyti tik jeigu tai atitinka valstybės finansines galimybes, t. y. jeigu valstybės biudžetui neužkraunama šių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti. ♦ Valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą <…>, taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą. ♦ Reguliuojant farmacinę veiklą, valstybei keliami įpareigojimai neapsunkinti vaistų įsigijimo, taip pat sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri garantuotų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).
Cituotas pagrindinio ir pamatinio Lietuvos valstybės teisinio dokumento – Konstitucijos – aiškinimas leidžia suprasti, kad kiekvienas žmogus, Lietuvos gyventojas, Lietuvos pilietis, pirmiausia yra asmeniškai atsakingas už:
♦ Savo sveikatą, rūpinimąsi ja ir jos būklės pokyčius, taip pat greitesnį pasveikimą; ♦ Priimamus gyvenimo sprendimus (gyvenimo būdas, žalingų įpročių pasirinkimas ir jų atsisakymas, dalyvavimas žalos mažinimo programose ir šios žalos įveikimas); ♦ Savo ligų, būklių bei galimų jų priežasčių (pvz., paveldimumas, persirgtos ligos, alergijos, ankstesni įpročiai ir pan.) žinojimą ir savalaikį šios informacijos pateikimą sveikatos priežiūros ir (arba) farmacijos specialistams; ♦ Aktyvų dalyvavimą sveikatos priežiūroje, gydytojo ir (arba) vaistininko nurodymų vykdymą.
Tačiau atlikti socialiniai tyrimai ir ilgametė praktika rodo, kad mums vis dar pritrūksta tikėjimo savimi, vienas kitu, savo šalimi ir sėkminga ateitimi. Pacientai neretai nepasitiki gydytojais ar vaistininkais, tačiau tuo pat metu viliasi, kad šie pasirūpins juo, jam beveik nedalyvaujant gydymo procese arba dalyvaujant minimaliai, duos „tą stebuklingą tabletę“ ar nubrauks visas gydymo klaidas, kurios pakenkė organizmui ir jį nustekeno. Gydytojai neretai vadovaujasi „gynybinės medicinos“ principais ir paskiria keletą besidubliuojančių, valstybės ir paciento lėšas eikvojančių tyrimų ne dėl to, jog abejoja įtariama diagnoze ar numatomu paskirti tyrimu, tačiau siekdami apsaugoti save ir gydymo įstaigą nuo galimų paciento pretenzijų. Šio medikų ir pacientų tarpusavio nepasitikėjimo padarinys – atsakomybės už savo gyvenimą, šeimą, bendruomenę, supančią aplinką ir visą šalį stoka, pasyvumas ir baimė veikti. Tai buvo ir išlieka viena esminių kliūčių kuriant sveiką ir stiprią Lietuvos visuomenę, formuojant pasitikėjimą sveikatos priežiūros specialistais, gydymo įstaigomis ir visa sistema.
Pagrindinis sveikatos sistemos dalyvis, dėl kurio ši sistema buvo sukurta ir dėl kurio ji veikia, yra pacientas. Visais laikais buvo siekiama užtikrinti, kad pacientas sveikatos sistemoje jaustųsi saugus ir laimingas. Tačiau tik atsakingas, pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus žmogus, norintis ir gebantis rūpintis savo sveikatos būkle, gali lygiavertiškai dalyvauti sveikatos sistemoje. Vadinasi, laimingas pacientas yra sąmoningas pacientas.
1. Ugdysime atsakingą (sąmoningą) pacientą
Atlikti tyrimai rodo, kad pagrindinės priežastys, lemiančios gyventojų sergamumą ir pirmalaikį mirtingumą, yra sąmoningo rūpinimosi savo sveikata stoka. Tik sąmoningas pacientas gali tapti šiuolaikiškos, modernios, tvarios ir aukštos kokybės paslaugas teikiančios sveikatos sistemos pagrindu.
Elgdamasis sąmoningai, pacientas gali daug greičiau ir efektyviau įveikti ligą ar traumą, pasveikti ir grįžti į jam įprastą kokybišką ir produktyvų gyvenimą. Tam, kad pacientas tai suprastų, jis turi būti informuotas, idant galėtų priimti tam tikrus sprendimus.
Paciento sąmoningumas yra formuojamas nuo mažens, kai mokome vaiką savarankiškai valytis dantis (profilaktinė dantų ir burnos ertmės priežiūra), praustis ir laikytis higienos (odos priežiūra), pasisakyti apie savijautą (kai pradeda karščiuoti, kai silpna, skauda arba atsiranda kiti pojūčiai), saugotis pavojų ir kitaip prižiūrėti save. Vėliau jis stiprinamas paauglystėje, kai yra skiepijama atsakomybė už savo sveikatos būklę, aiškinama sveiko gyvenimo būdo nauda ir svarba, formuojama atsakomybė už pasekmes, kurias gali sukelti žalingi įpročiai, mokoma priimti savo ligą ar negalią, aiškinama, kad sirgimas atneša finansinių nuostolių. Galiausiai pilnamečio paciento sąmoningumas plėtojamas visą jo gyvenimą, kai jis yra atsakingas už save, už savo nepilnamečius vaikus, garbaus amžiaus sulaukusius tėvus, kuriems reikalinga pilnamečio paciento pagalba ir rūpestis.
♦ Vykdysime aktyvų visuomenės švietimą apie paciento vaidmenį sveikatos sistemoje, jo atsakomybes, teises bei pareigas, taip pat apie jo santykį su sveikatos priežiūros specialistais, įstaigomis, vaistininkais bei vaistinėmis. Užtikrinsime geranorišką ir informatyvų paciento ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų bendravimą, formuosime sąmoningo paciento koncepciją, skleisime žinią apie asmeninę atsakomybę ir būtinumą pacientui laiku, tinkamai ir nuosekliai dalyvauti jo paties sveikatos priežiūroje. Paciento gydyme dalyvaujant jo šeimos nariams arba giminaičiams (dėl ypatingų sveikatos būklių, paciento būsenų ar amžiaus arba kitais atvejais), užtikrinsime jiems būtinos ir išsamios informacijos pateikimą, sieksime, kad jie taptų labiau išprusę, sąmoningesni ir prisiimtų asmeninę atsakomybę už jų globojamą pacientą. ♦ Šviesime ir informuosime visuomenę apie sveiką gyvenseną, ligų profilaktiką. Užtikrinsime informacijos sklaidą apie visavertę mitybą, asmens higieną, pagrindinius ligų profilaktikos principus, ugdysime kritišką požiūrį į žalingus įpročius. Informaciją sveikatos temomis orientuosime tikslingai, kad ji būtų suprantama ir prieinama konkrečioms žmonių grupėms. Akcentuosime sveikos gyvensenos įgūdžių formavimą nuo pat ankstyvos vaikystės, siekdami sumažinti rizikos veiksnių įtaką ateityje. ♦ Didelį dėmesį skirsime visuomenės psichikos sveikatai. Sieksime gerinti visuomenės psichikos sveikatos ir emocinį raštingumą, mokydami atpažinti ir konstruktyviai spręsti psichinę sveikatą trikdančius sunkumus, konfliktus, stresines situacijas, skatindami pasitikėjimą savimi; stiprindami bendruomenės narių tarpusavio bendravimą ir ryšius. Sieksime mažinti negatyvų požiūrį į psichikos sutrikimus ir ligas, skatinsime visuomenės narius nedelsiant kreiptis pagalbos į patikimą ir efektyvią psichikos sveikatos ir socialinių paslaugų sistemą. Stiprinsime bendrą visuomenės psichikos sveikatą ir emocinės būklės gerovę. Sieksime, kad būtų gerbiamos kiekvieno žmogaus teisės ir kad nebūtų toleruojamas smurtas bei diskriminacija, kad vaikai augtų mylinčiose šeimose, kad tėvai turėtų galimybę mokytis veiksmingų vaikų auklėjimo bei pasitaikančių konfliktų sprendimo būdų, o esant reikalui gautų kvalifikuotą psichologų ir kitų psichikos sveikatos specialistų pagalbą. Didinsime išteklius mokslo žiniomis grįstoms prevencijos programoms vykdyti – tokioms kaip savižudybių, patyčių prevencija, mobingo ir kitokio smurto darbovietėje prevencija. Vykdydami šias ir kitas prevencijos programas, pasitelksime kaip lygiavertes partneres Lietuvos nevyriausybines organizacijas, sukaupusias itin daug geros patirties ir išmanančias gerąsias kitų valstybių praktikas. ♦ Optimizuosime valstybės vykdomą visuomenės sveikatos politiką ugdymo įstaigose, užtikrindami racionalų valstybinių lėšų panaudojimą. Sieksime, kad sveikos gyvensenos propagavimas visuomenėje prasidėtų nuo vaikystės, todėl aiškiai apibrėšime visuomenės sveikatos specialisto funkcijas, kompetencijas ir normatyvus ikimokyklinio ugdymo įstaigose, pradinėse mokyklose, progimnazijose bei gimnazijose, taip pat kitose ugdymo įstaigose. Taip užtikrinsime efektyvų visuomenės sveikatos specialisto darbą. Skatinsime ugdymo įstaigas bendradarbiauti su sveikatos priežiūros ir (arba) farmacijos specialistų profesinėmis organizacijomis (asociacijomis, draugijomis, sąjungomis ir kt.), vykdant vaikų, paauglių bei jaunimo švietimą sveikatos klausimais. ♦ Sudarysime sąlygas jaunesniems pacientams atsakingiau rūpintis savo sveikata ir aktyviau įsitraukti į sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procesą. Šiuo metu nepilnamečiai pacientai turi teisę tam tikrais atvejais priimti sprendimus dėl jiems teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų nuo 16 metų, o esant gydančio gydytojo sprendimui – nuo 14 metų. Kaip rodo tyrimai ir praktika, dabartinėje sveikatos sistemoje to nepakanka, norint sukurti savarankišką, iniciatyvią, kūrybingą, aukštos gyvenimo kokybės siekiančią visuomenę. Todėl peržiūrėsime amžiaus ribas, nuo kada jaunesni pacientai galės priimti savarankiškus sprendimus dėl jiems teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat – dėl kokių būtent paslaugų ar jų grupių tokie sprendimai galėtų būti priimami.
2. Sveikatinimas ir prevencija
♦ Sieksime įvairių sveikatinimo sektorių bendradarbiavimo, formuojant ir įgyvendinat visuomenės sveikatos stiprinimo politiką. Visuomenės sveikatos stiprinimą suprantame ne tik kaip kokybiškos medicinos paslaugas, bet ir kaip tolygią socialinę bei ekonominę plėtrą, aplinkos palankumą sveikatai. Sieksime visuomenės sveikatos stiprinimą įgyvendinti skirtingais lygmenimis – nacionaliniu, savivaldybių, bendruomenių (mokyklos, darbovietės) ir pan. Tuo tikslu kursime bendras sveikatinimo programas su Socialinių reikalų ir darbo, Aplinkos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis bei kitomis įstaigomis. Sieksime į programų kūrimo ir jų įgyvendinimo procesą įtraukti nevyriausybines bei profesinės savivaldos organizacijas. Stiprinsime savivaldybių vaidmenį visuomenės sveikatos stiprinimo politikoje, kad būtų užtikrinama į konkrečios savivaldybės gyventojų poreikius nukreipta sveikatinimo veikla. ♦ Optimizuosime profilaktinės sveikatos patikrą. Sudarysime sąlygas Lietuvos gyventojams nelaukiant eilėse pasitikrinti pagrindinius sveikatos rodiklius (pvz., kraujospūdį, gliukozės ir riebalų kiekį kraujyje ir kt.) bei atlikti profilaktinius galimų (dėl paveldimumo, išorinių veiksnių, pirminių įtarimų) ūmių ar užkrečiamųjų ligų, bendros būklės patikrinimus. Plačiai ir populiariai informuosime visuomenę, kur tokios patikros atliekamos. ♦ Sieksime, kad odontologijos srityje prioritetu taptų vaikų odontologinių ligų profilaktika ir ankstyvoji diagnostika. Kitų odontologijos sričių finansavimas gali būtu didinamas tik užtikrinus visavertes vaikų odontologijos paslaugas (prioritetas – prevencija). ♦ Mažinsime sergamumą užkrečiamosiomis ligomis, kontroliuodami įvežtinių užkrečiamųjų ligų plitimą ir didindami vakcinomis valdomų infekcijų skiepų apimtis. Lietuvoje didėjant sergamumui vakcinomis valdomomis užkrečiamosiomis ligomis, įgyvendinsime Nacionalinės imunoprofilaktikos 2019–2023 m. programos tikslus ir uždavinius. Pasitelkę žiniasklaidos priemones ir orientuodamiesi į tikslines grupes (jauni tėvai, senyvo amžiaus žmonės, medikai), informuosime apie skiepų naudą. Įgyvendindami žiniasklaidos monitoringą, stengsimės užkirsti kelią melagingos ir vienašališkos informacijos apie skiepus sklaidai.
3. Esu laimingas, nes atsakingas. Prisidedu ir užsitikrinu
Tyrimai atskleidžia, kad esamas privalomojo sveikatos draudimo modelis netenkina dalies pacientų ir juos gydančių sveikatos priežiūros specialistų. Deklaruojama, kad dengiamas visas spektras sveikatos priežiūros paslaugų, bet faktiškai dėl neadekvataus finansavimo (sveikatos priežiūros paslaugų kainų skaičiavimo metodikos) sukuriamas skirtumas tarp faktinės (realios) kainos, kuri privalo būti apskaičiuojama vadovaujantis ūkinės veiklos ir buhalterinės (mokestinės) apskaitos vykdymo teisės aktais, ir sveikatos priežiūros paslaugų kainos, kuri apmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšomis. Ir politikai, ir valdininkai atkakliai vengia tai pripažinti.
Minėtas kainų skirtumas lemia paslaugų deficitą (formuojasi eilės), skatina korupciją (atsiranda neformalūs mokėjimai), aplaidumą ir neūkiškumą (gydymo įstaigos, sudariusios sutartis dėl sveikatos priežiūros paslaugų kainų padengimo PSDF biudžeto lėšomis, nėra suinteresuotos efektyvinti savo veiklą ir suteikti pacientui būtinas paslaugas per trumpiausią laiką, nes PSDF biudžeto lėšomis toks sprendimas nėra apmokamas), kelia ginčus tarp sveikatos priežiūros įstaigų ir kontroliuojančių institucijų (Valstybinės ligonių kasos prie SAM bei jos teritorinių padalinių) dėl priemokų už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas pagrįstumo bei teisėtumo.
Lietuvos teismai, įskaitant Konstitucinį Teismą, nagrinėdami įvairius ginčus bei vertindami sveikatos sistemos reguliavimą, jos teisėtumą ir pagrįstumą, ypač dėl efektyvaus ir racionalaus PSDF biudžeto naudojimo, ne kartą pasisakė, jog valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata neatmeta asmeninės atsakomybės už savo likimą, be to, iš valstybės biudžeto lėšų neturi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, apmokama visa valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiama medicinos pagalba (juo labiau kitos sveikatos priežiūros paslaugos).
Darytina išvada, kad ir Lietuvos faktinė situacija (pacientai, sveikatos priežiūros įstaigos bei specialistai, plačioji visuomenė), ir teisinė sistema pribrendo priimti būtinus ir neišvengiamus sprendimus, leisiančius įgyvendinti šalies strateginius tikslus sveikatos sistemoje: peržiūrėti ir pakeisti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą (paslaugų sudedamųjų dalių įtraukimas į galutinę paslaugų kainą, naudojamų dalių dydžių nustatymas pagal faktines rinkos kainas, paslaugų kokybės reikalavimų sugretinimas su kainos formavimu ir taikymu ir pan.), peržiūrėti ir pakeisti priemokų už sveikatos priežiūros paslaugas nustatymo sąlygas, apibrėžti priemokų ėmimo atvejus bei tvarką, sudaryti sąlygas pacientams naudoti savanoriško sveikatos draudimo lėšas kartu su PSDF biudžeto lėšomis, įvesti alternatyvų sveikatos draudimą, kuris sudarytų sąlygas šalinti neigiamus esamos sveikatos sistemos finansavimo reiškinius.
♦ Peržiūrėsime sveikatos priežiūros paslaugų kainų apskaičiavimo metodiką. Užtikrinsime, kad šių paslaugų kainų skaičiavimo ir jų keitimo principai atitiktų realias paslaugų teikimo sąnaudas, tarptautinius standartus, Europos Sąjungos reikalavimus bei gerąją praktiką. ♦ Atsižvelgdami į faktines sveikatos priežiūros paslaugų kainas bei šių kainų skirtumus su sveikatos priežiūros įstaigose galiojančiomis ir taikomomis kainomis, peržiūrėsime sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, teikimo sąlygas bei tvarką. ♦ Įtvirtinsime pacientų teisę apmokėti atitinkamą dalį (skirtumą) sveikatos priežiūros paslaugų kainos, jeigu PSDF biudžetas visos paciento pasirinktų sveikatos priežiūros paslaugų kainos nepadengia. ♦ Kiekvienas sveikatos draudimą mokantis žmogus turės savo asmeninę sveikatos sąskaitą. Sveikatos draudimo įnašus gyventojas kaups asmeninėje Privalomojo sveikatos draudimo fondo sąskaitoje. Gyventojas pats galės pasirinkti gydantįjį gydytoją ir apmokėti už suteiktas paslaugas iš asmeninės sveikatos draudimo sąskaitos. Taip gyventojui bus užtikrinta aukšta sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir aptarnavimas laiku. Siekdami nesugriauti esamos sveikatos sistemos, numatysime pereinamąjį laikotarpį, nuo kada gyventojai galės pasinaudoti asmeninėse sveikatos sąskaitose sukauptomis lėšomis. Dėl informacijos asimetrijos tarp gyventojų ir paslaugų tiekėjų bus numatyti saugikliai panaudojant asmeninės sveikatos sistemos lėšas. Gyventojams bus sudarytos sąlygos papildomai pervesti lėšas į asmenines sveikatos sąskaitas, kurioms nebus taikomas GPM.
4. Medikas – gerbiamas, pripažįstamas, vertinamas
Gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų vaidmuo sveikatos sistemoje yra išskirtinis. Šių specialistų veiklai ir teikiamoms paslaugoms taikomi padidintos atsakomybės ir rūpestingumo standartai. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra akcentuota, jog pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą pacientui. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais gali padėti daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę taikyti specialiąsias žinias ir turi kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. O sprendžiant sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmai turi būti vertinami ne galutinio rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teiktos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai bei kvalifikuotai.
Minėta teismų praktika padidino sveikatos priežiūros specialistų atsakomybę prieš pacientą ir įstaigą, įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos darbo kodeksui. Jame neliko visiškos materialinės atsakomybės apribojimų, ir gydytojas bei kiti sveikatos priežiūros specialistai tapo visiškai materialiai atsakingi (už visas sąnaudas) prieš įstaigą už padarytą žalą. Be to, šią situaciją dar labiau apsunkino naujas, nuo 2020 metų įsigaliojęs „atsakomybės be kaltės“ modelis sveikatos srityje, kuris taip pat užkrovė didesnę atsakomybės naštą sveikatos priežiūros specialistams. Deja, nė vienas iš šių ar kitų teisės aktų nenustatė jokių papildomų garantijų, geresnių veiklos bei darbo sąlygų sveikatos priežiūros specialistams, nors pastarieji yra vienos iš Europos Sąjungos pripažįstamų laisvųjų profesijų atstovai.
Tam, kad gydytojas ir kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų gerbiami, pripažįstami ir vertinami, būtini esminiai pokyčiai sveikatos sistemos reguliavime.
♦ Peržiūrėsime sveikatos priežiūros specialistų santykius su sveikatos priežiūros įstaigomis, sudarysime sąlygas teikti sveikatos priežiūros paslaugas ne tik darbo santykių, tačiau ir kitais teisiniais pagrindais (individualios veiklos, paslaugų sutarčių, savanorystės sutarčių ir pan.). Šis teisinio reguliavimo modelis subalansuos specialistams nustatytus veiklos ir atsakomybės reikalavimus su paslaugų teikimo galimybėmis ir šių paslaugų finansavimu. ♦ Peržiūrėsime gydytojų ir pacientų santykių reguliavimą, skatinsime, kad bendradarbiavimas tarp gydytojų ir pacientų taptų paprastesnis ir labiau neformalus. ♦ Sudarysime sąlygas gydytojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams užsidirbti didesnius atlyginimus, naudodami adekvačios sveikatos priežiūros paslaugų kainodaros, priemokų, savanoriško sveikatos draudimo bei alternatyvaus sveikatos draudimo modelius. ♦ Parengsime sveikatos priežiūros įstaigų vadovų vadybinėms kompetencijoms plėsti ir stiprinti tvarką. Taip skatinsime efektyvesnį sveikatos priežiūros įstaigų valdymą, geresnę teikiamų paslaugų kokybę. SPĮ vadovams būtinos vadybinės kompetencijos, kad jų vadovaujamos įstaigos būtų valdomos efektyviai, racionaliai naudojat finansinius bei žmogiškuosius išteklius. Vadybos žinioms įgyti būtų organizuojami mokymai, remiantis Valstybės tarnybos departamento patirtimi, kai aukštos kategorijos valstybės tarnautojams privaloma dalyvauti atitinkamoje mokymų programoje, apimančioje tokias temas kaip strateginis planavimas, lyderystė, efektyvus vadovavimas, kokybės vadyba, ryšių su visuomene pagrindai ir pan. Mokymus organizuoja ir Valstybės tarnybos departamentas, ir išoriniai paslaugų teikėjai. Šiuos kvalifikacijos tobulinimo kursus galėtų kompensuoti valstybė arba jis galėtų būti dengiamas kitų teisėtų šaltinių lėšomis. Tokie mokymai reikalingi visiems SPĮ struktūrinių padalinių vadovams – klinikų/centrų vadovams, skyrių vedėjams, vyresn. slaugos administratoriams, atliekantiems administracinę veiklą. Sveikatos priežiūros sektoriuje daugelį problemų būtų galima išspręsti su esamu finansavimu, tačiau efektyvesnėmis vadybinėmis priemonėmis. ♦ Sieksime, kad medicinos praktikos licencija būtų išduodama įvertinus realią praktikos trukmę, t. y. specialisto krūvis neturėtų būti mažesnis nei 0,5 etato (dirbant pagal darbo sutartį) arba ne mažiau 20 praktikos valandų per savaitę (teikiant sveikatos priežiūros paslaugas kitais teisėtais pagrindais). Šiuo metu galiojanti tvarka nenumato apribojimų dėl tiesioginio darbo su pacientais trukmės. Neretai asmenys, baigę medicinos studijas ir turintys galiojančią medicinos praktikos licenciją, atlieka darbą, nesusijusį su pacientų asmens sveikatos priežiūra. Pavyzdžiui, dirba medicinos auditoriais, SPĮ vadovais, darbuojasi ligonių kasose, SAM įstaigose ir pan., t. y. dirba sveikatos apsaugos sistemoje, bet ne gydomąjį darbą. Tam, kad licencijos galiojimas nenutrūktų, šie asmenys įsidarbina SPĮ minimaliu krūviu, pavyzdžiui, 0,1 etato. Tai sudaro maždaug 7–8 darbo valandas per mėnesį, priklausomai nuo gydytojo specializacijos. Kyla klausimas – ar gydytojas, dirbantis vieną ar dvi dienas per mėnesį, turi pakankamai įgūdžių bei kompetencijos tinkamai diagnozuoti ligas, paskirti gydymą ir pan. Ar pacientas norėtų, kad toks gydytojas jį operuotų? Kyla pavojus, kad pacientui nebus suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Kad būtų išvengta tokių rizikų, siūlome nustatyti minimalų valandų skaičių, kurį būtina dirbti su pacientais, norint išsaugoti medicinos praktikos licenciją. ♦ Peržiūrėsime medicinos normas, remdamiesi ES šalių praktika ir faktiniu sveikatos sektoriaus poreikiu. Aiškus specialistų kompetencijos bei įgaliojimų apibrėžimas pagerins teikiamų paslaugų kokybę, padės išvengti dviprasmiškų situacijų dėl medikų veiksmų ribų. Šiuo metu yra medicinos normų, nekeistų nuo 1995 m. ir nebeatitinkančių gyvenamojo laikotarpio bei technologinių tendencijų. Gydytojų rezidentų, medicinos gydytojų teisės ir pareigos apibrėžtos dviprasmiškai, neretai ir prieštaringai. Praktikoje kyla neaiškumų dėl bendrųjų ir abdominalinės chirurgijos gydytojų licencijų persipynimo ir pan. Parengsime medicinos normas specialistams, kurių veikla iki šiol nereglamentuota – plastikos chirurgų ir pan. Taip pat yra įvestos naujos medicinos normos, neįvertinus jų faktinio poreikio ir poveikio, į sveikatos priežiūros sektorių perkėlus fizikos specialistus (optometrininkus), masažuotojus, kosmetologus (prilyginus dalį jų teiktų paslaugų sveikatos priežiūrai), taip pat sporto trenerius (prilyginus dalį jų teiktų paslaugų kineziterapijai bei sporto medicinai). Parengsime gydymo, procedūrų algoritmus, kuriuos SPĮ galės prisitaikyti pagal savo specifiką. ♦ Planuosime gydytojų bei kito medicinos personalo rengimo poreikį pagal realią situaciją, pagal tai spręsime rezidentūros studijų finansavimo klausimus. Gydytojų poreikio pagal specializacijas planavimas, darbo krūvių ir viršvalandžių reguliavimo sistemos užtikrinimas yra būtini veiksmai efektyviai ir kokybiškai sveikatos priežiūros sistemai sukurti. Gydytojų poreikio planavimo nebuvimas lemia tai, kad vienų specialybių medikų labai trūksta, o kitų pasiūla per didelė. Peržiūrėsime studentų, priimamų į medicinos ir rezidentūros studijas, skaičių. Planuosime, kiek ir kokių specialistų reikės per ateinančius 10 metų. Greitu metu susidursime su visuomenės senėjimo pasekmėmis, todėl būtina kryptingai planuoti stojančiųjų į slaugos specialybes skaičių, prognozuoti geriatrijos specialistų poreikį. ♦ Skatinsime specifinių geriatrijos paslaugų plėtrą, reaguodami į senstančios visuomenės keliamus iššūkius, gerindami paslaugų prieinamumą. Senstanti visuomenė reikalaus pokyčių sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos sektoriuose. Tam būtinas glaudus šių sektorių bendradarbiavimas, sprendžiant ilgalaikės slaugos, paliatyvios slaugos, multifunkcinių susirgimų gydymo, priežiūros namuose ir kt. problemas. Įvertinsime galimybes apjungti senyvo amžiaus žmonių slaugos ir globos paslaugas, ypač – pacientų, kuriems būtinas paliatyvus gydymas. ♦ Spręsime medikų migracijos klausimus, gerindami medicinos personalo darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas. ♦ Sieksime gerinti rezidentūros studijų kokybę, kaip būsimųjų gydytojų parengimo užsakovai. Skatinsime SAM, kad spręsdama medicinos darbuotojų rengimo klausimus glaudžiai bendradarbiautų su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei universitetais. ♦ Peržiūrėsime sveikatos priežiūros specialistų darbo krūvius, atsižvelgdami į mokslu pagrįstas rekomendacijas bei ES valstybių patirtį. Dabartiniai gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų krūviai neatitinka ES reikalavimų. Sisteminis sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo pokytis, aprašytas kitose šios programos dalyse, taip pat ir krūvių sureguliavimas leis optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugų apimtis. Daugelis medicinos personalo dėl nepakankamo darbo užmokesčio dirba didesniu nei 1 etato krūviu, bet mažesniu intensyvumu, lyginant su daugeliu ES šalių. Dalį medikams priskirtų funkcijų – konsultacijas dėl paslaugų apmokėjimo, kai kurių formų pildymą ir pan. – perduosime administratoriams, medicinos procesų koordinatoriams, gydytojų padėjėjams. ♦ Kelsime slaugytojo profesijos prestižą. Dažnai slaugytą visuomenė (o ir gydytojai) vis dar laiko gydytojo nurodymų vykdytoju. Tačiau slauga – savarankiška profesija, o slaugytojų darbas smarkiai prisideda prie paciento sveikimo proceso. Slaugytojo profesijos nuvertinimas yra viena iš augančio slaugytojų trūkumo priežasčių.
5. Sveikatos priežiūros paslaugos: šiuolaikiškos, kokybiškos, prieinamos
Šiuo metu skirtinguose Lietuvos regionuose ir miestuose eilės pirminio ir antrinio lygmens sveikatos įstaigose pas konkrečių sričių specialistus labai skiriasi. Kartais tenka laukti du ar daugiau mėnesių. Pacientui iš regiono patekus į centrinę ligoninę, gaištamas laikas pakartotiniams tyrimams, duomenų rinkimui ir analizei bei neefektyviai naudojamos PSDF biudžeto lėšos. Sieksime sumažinti šiuos netolygumus bei užtikrinti skaidrią ir aiškią sistemą, kuri leistų geriau valdyti pacientų srautus, užtikrinti kuo spartesnį jų aptarnavimą.
Sveikatos įstaigos turėtų vertinti realius paslaugų teikimo kokybinius rodiklius. Įstatyme aiškiai apibrėžta, kokie paslaugų kokybės rodikliai turėtų būti vertinami, tačiau realybėje nesukurta vieninga sistema, kuri leistų lyginti tiek įstaigas, tiek ir specialistus, dirbančius skirtingose įstaigose.
Deja, šių SPĮ veiklos kokybės parametrų šiuo metu niekas nevertina, nors tinkamas ir nuoseklus esamo reguliavimo taikymas atitiktų pacientų interesus ir parodytų tikrąjį gydymo įstaigų pasirengimą teikti šiuolaikines, inovatyvias bei kokybiškas paslaugas. Sieksime, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos taptų pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų kasdienybe, o ne ant popieriaus gražiai sudėliotais žodžiais.
Pirminė paciento sveikatos grandis, šeimos gydytojas, turi tapti centrine sveikatos sistemos ašimi. Šiuo metu nusistovėjusi praktika, kad šeimos gydytojui didinama atsakomybė ir pridedama funkcijų, bet neužtikrinamas būtinas atitinkamas finansavimas. Šeimos gydytojui skirsime 25 proc. Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų (šiuo metu skiriama apie 18 proc.). Šeimos gydytojas galės asmeniškai sudaryti sutartį su Valstybine ligonių kasa. Įstatymu įtvirtinsime gydytojui (ne tik šeimos) galimybę užsiimti individualia veikla.
♦ Atsižvelgdami į paciento ligos gydymo poreikius, parengsime tvarką, reglamentuojančią, laukimo eilėse valdymą. Pacientai asmens sveikatos priežiūros paslaugas gaus, kai jiems labiausiai to reikės. Laukimo eilėse valdymo politika nebeatitinka pacientų lūkesčių ir neskatina asmens sveikatos priežiūros įstaigų siekti geresnių rezultatų šioje srityje. ♦ Įvesime tvarką, kuri leistų gydančiam gydytojui pačiam spręsti, kiek laiko skirti paciento apžiūrai ir konsultacijai. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos, norėdamos išspręsti ilgų eilių problemas, nedidindamos gydytojų skaičiaus ir neilgindamos darbo laiko, dažniausiai sutrumpina paciento apžiūrai ir konsultacijai skiriamą laiką. Taikant minėtą metodą, neatsižvelgiama į realų laiko poreikį išklausyti pacientą, nustatyti diagnozę, aptarti tolesnį gydymo planą, užpildyti būtiną dokumentaciją. Taip pat neįvertinama, kad apžiūros metu gali būti paskirti tyrimai, kurių atsakymai lems gydymo ir vaistų skyrimą. Todėl dažnai pacientui tenka grįžti kitą dieną arba laukti prie kabineto durų, kad vėl būtų priimtas. Tvarkos nebuvimas asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbtinai sudaro eiles ir neįpareigoja ieškoti sprendimų. Sieksime, kad paciento sąmoningumas ir alternatyvių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo finansavimo modelių taikymas užtikrintų abipusį – paciento ir gydytojo – norą kuo nuodugniau ištirti paciento susirgimo, ligos ar kitokių sutrikimų priežastis ir imtis efektyvių gydymo priemonių. ♦ Stiprinsime laboratorinės diagnostikos vaidmenį, parengsime ir įdiegsime kokybinius, kiekybinius bei techninius laboratorinės diagnostikos reikalavimus, siekdami užtikrinti aukštų standartų sveikatos priežiūros paslaugas visose grandyse (nuo pirminio iki tretinio sveikatos priežiūros paslaugų teikimo lygio). Pabrėžtina, kad laboratorinė diagnostika atlieka išskirtinį, vaidmenį – padeda kuo anksčiau diagnozuoti ligą, kontroliuoti gydymo efektyvumą, greitai nustatyti šalutinį vaistų poveikį ir pastebėti klinikines komplikacijas, prognozuoti ligų recidyvą ir laiku hospitalizuoti pacientą, kad būtų išvengta komplikacijų. Verta žinoti, kad apie 70 proc. objektyvios informacijos apie paciento būklę gaunama vadovaujantis laboratorinių tyrimų duomenimis, tai reiškia, kad laboratoriniai tyrimai – jų tikslumas, patikimumas, atlikimo operatyvumas – yra itin svarbūs sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procese. ♦ Peržiūrėsime taikomus ligų ir būklių gydymo protokolus, patobulinsime juos arba parengsime naujus, atitinkančius Pasaulio sveikatos organizacijos, tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos kompetentingų organizacijų bei institucijų rekomendacijas bei užtikrinančius aukščiausio standarto kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Sieksime sumažinti atotrūkį tarp šiuose gydymo protokoluose patvirtintų ir PSDF biudžeto lėšomis finansuojamų gydymo schemų. ♦ Parengsime žalos mažinimo priemonių planus ir sieksime nuoseklaus jų įgyvendinimo, į šį procesą įtraukdami įvairių sričių atstovų (pacientų, sveikatos priežiūros specialistų, akademinės bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų bei verslo). Skatinsime moksliškai pagrįstos, objektyvios ir nešališkos informacijos skleidimo apie žalos mažinimo priemones, jų taikymą bei rezultatus. ♦ Mažinsime paslaugų prieinamumo netolygumus rajono savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigose. Skatinsime gydytojų pritraukimą į pirminės sveikatos priežiūros centrus, konsultacines poliklinikas. Rajonų asmens sveikatos priežiūros įstaigose esamas gydytojų specialistų trūkumas verčia pacientus laukti eilėse arba rinktis ne arčiausiai namų esančias asmens sveikatos priežiūros įstaigas. Siekdami sumažinti šiuos netolygumus, rengsime gydytojų finansinio skatinimo programas, motyvuojančias gydytojus pasirinkti darbą rajoninėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Optimizuosime PSDF biudžeto lėšomis finansuojamų antro lygio gydytojų specialistų konsultacinių paslaugų mastą. Paslaugų prieinamumą mažina neracionalus antro lygio gydytojų specialistų konsultacijų, finansuojamų PSDF lėšomis, paskirstymas ir kiekis, nepagrįsti pacientų poreikiais. ♦ Siekdami užtikrinti pacientų aptarnavimą laiku ir pagal poreikius, didinsime konkurenciją tarp asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, taikydami efektyvius vadybos metodus ir naudodami alternatyvaus sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo šaltinius. Paslaugų teikėjai, turėdami galimybę dengti paslaugų kainą ne tik PSDF biudžeto lėšomis, bet ir alternatyvių finansavimo šaltinių lėšomis, bus suinteresuoti efektyviau organizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procesą. ♦ Sieksime, kad sveikatos priežiūros paslaugos kaimo vietovėse būtų teikiamos „pagal paciento buvimo vietą“. Peržiūrėsime esamą kaimo medicinos punktų veiklos reguliavimą ir finansavimo politiką, ieškosime galimybių įgyvendinti kaimo gyventojų lankymo ir sveikatos paslaugų teikimo namuose politiką. Tokiu būdu sveikatos priežiūros paslaugų teikimas būtų prieinamesnis kiekvienam kaimo gyventojui, būtų sudaryta reali galimybė kaime kontroliuoti pacientų dalyvavimą profilaktikos programose ir užkirsti kelią tam tikroms ligoms plisti. ♦ Mažinsime eiles asmens sveikatos priežiūros įstaigose atsisakant „netinkamai paruošto paciento“ politikos. Sieksime, kad pacientas per vieną vizitą gauti įmanomai visus nurodymus, kaip įveikti susirgimą. Pakeisime ydingą siunčiančio gydytojo ir konsultuojančio specialisto bendravimo praktiką. Prieš registruojant pas specialistą, įstaiga gaus siuntimą ir vertins konsultacijos poreikį, t. y. keisis principas, kai siuntimą atsineša pats pacientas, siuntimą e.sveikatos sistemoje pateiks gydantis gydytojas. Specialistas gaus informaciją dar prieš paciento apsilankymą. Tai sudarys sąlygas specialistui lanksčiau organizuoti savo darbo laiką. ♦ Didinsime suaugusiųjų, vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros bei priklausomybės ligų gydymo paslaugų prieinamumą miestuose ir rajonuose. Psichikos sveikatos priežiūros finansavimo sistema labai glaudžiai susijusi su stacionariomis psichiatrijos ligoninėmis. Disproporcija tarp lėšų, skiriamų medikamentiniam ir nemedikamentiniam gydymui, milžiniška, o įvairios paslaugos kompensuojamos tik tais atvejais, kai pacientams siuntimus išrašo gydytojai psichiatrai. Daugelyje pažangių valstybių stacionarios psichiatrijos paslaugos sudaro labai nedidelę dalį ir yra integruotos į bendro profilio ligonines, o psichikos sveikatos paslaugų tinklas yra išvystytas bendruomenėje, kur teikiamos į konkretų asmenį orientuotos modernios įvairios psichosocialinės paslaugos. Sieksime diegti ir plėtoti modernias bendruomenines psichosocialines paslaugas, didinsime anonimiškos, tiesioginės pagalbos prieinamumą. Įgyvendinsime nuoseklų savižudybių prevencijos veiksmų planą, reguliariai stebėdami ir vertindami jo veiksmingumą. Siekdami šalyje mažinti priklausomybę nuo rūkymo, taikysime įvairias pagalbos formas, iš jų palaikysime ir mokslu grįstų mažiau sveikatai žalingų priklausomybę sukeliančių produktų taikymą, padėsiantį laipsniškai atsisakyti priklausomybės. ♦ Optimizuosime valstybinių lėšų panaudojimą ir sieksime individualią, šeimos ir grupinę psichoterapiją kompensuoti iš PSDF biudžeto lėšų, gydytojui psichiatrui, toksikologui ar šeimos gydytojui rekomendavus ir pagrindus jos būtinumą. Siekdami gerinti visuomenės psichikos sveikatos rodiklius Lietuvoje, didinsime psichoterapinių paslaugų prieinamumą. Suteiksime asmeniui teisę rinktis psichoterapinę pagalbą ne tik valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir privačiame sektoriuje. Peržiūrėsime psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką ir imsimės priemonių užpildyti sistemines spragas vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatos priežiūros sistemoje. Pirminiame lygyje veikiantys psichikos sveikatos centrai turėtų dirbti išvien su bendrosios praktikos gydytojais ir padėti jiems spręsti dažniausiai pasitaikančias psichikos sveikatos problemas bei gydyti nesudėtingus sutrikimus. ♦ Tobulinsime tvarką, reglamentuojančią nevaisingumo gydymą PSDF lėšomis. Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, tik iš dalies kompensuojanti ir tik nedidelę pagalbinio apvaisinimo procedūrų dalį. Lietuvoje su nevaisingumu susiduria maždaug kas penkta šeima, tačiau ateityje tai gali patirti jau kas trečia šeima. Nors nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją, pagalbinio apvaisinimo paslaugoms finansuoti lėšos iš PSDF biudžeto skiriamos itin ribotai, todėl negalinčioms pastoti poroms nėra užtikrinamas tinkamas reikalingų gydymo procedūrų prieinamumas. Sudarius sąlygas naudoti priemokų, savanoriško sveikatos draudimo bei alternatyvaus sveikatos draudimo mechanizmus, šios sveikatos priežiūros paslaugos taptų prieinamos didesniam negalinčių pastoti porų skaičiui. ♦ Skatinsime gyventojų dalyvavimą atrankinėse sveikatos patikros programose. Šiuo metu Lietuvoje veikia 4 atrankinės gyventojų sveikatos programos: gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa Lietuvoje pradėta 2004 m., krūties vėžio – 2005 m., prostatos vėžio – 2006 m., storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa – 2009 m. Iki šiol Lietuvoje vykstančios patikros programos susiduria su daugeliu problemų – nėra vienos institucijos, kuri tai organizuotų, koordinuotų programas ir kontroliuotų jų kokybę, taip pat nėra efektyvios ir vieningos gyventojų kvietimų dalyvauti programose sistemos. Dėl šių priežasčių Lietuva tarp kitų Europos Sąjungos šalių vertinama kaip šalis, iš esmės nevykdanti organizuotų atrankinės patikros programų. Šios programos yra veiksmingos tada, kai pasitikrina ne mažiau kaip 70 proc. tam tikro amžiaus gyventojų. Deja, Lietuvos gyventojų dalyvavimas atrankinėse programose išlieka oportunistinis. Pavyzdžiui, iki 2014 m. prevencinėje gimdos kaklelio piktybinių navikų patikros programoje dalyvavo tik 40 proc. numatyto amžiaus moterų, dėl storosios žarnos vėžio per pastaruosius dvejus metus pasitikrino 30,5 proc. numatyto amžiaus gyventojų. ♦ Centralizuosime antrinę ir ypač tretinę sveikatos priežiūrą, kurdami centrus su moderniausia įranga. Organizuosime tretinio lygio specialistų komandų išvykas į atokius ar turinčius problemų rajonus. Plėtosime specializuotas ambulatorines paslaugas: diagnostikos centrus, dienos stacionarą, ambulatorinę reabilitaciją, psichosocialinę ir psichologinę pagalbą. Reorganizuosime psichinės sveikatos paslaugų teikimo sistemą į racionalesnę ir prieinamesnę. Skatinsime ambulatorinės slaugos plėtrą. ♦ Greitosios medicinos pagalbos tarnybą reorganizuosime pagal Europos šalių patirtį (ypatingą dėmesį skirdami kaimiškoms vietovėms, kad greitoji pagalba pasiektų jas kiek galima greičiau). ♦ Plėtosime dienos centrų tinklą vaikams su specialiaisiais poreikiais ar negalia.
6. Medikų edukacija
Pakopinės kompetencijos – nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujas medicininės edukacijos modelis, kuris turėtų tapti pamatu skaidresnei ir pacientui saugesnei bei prieinamesnei sveikatos priežiūros sistemai, vis dar diegiamas ir reikalauja naujos lyderystės, kad graži iniciatyva nevirstų dar vienu Damoklo kardu.
♦ Gerinsime Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų ir rezidentūros bazių pritaikymą rengti jaunuosius gydytojus:
♦ Užtikrinsime sklandų pakopinių kompetencijų modelio diegimo procesą:
♦ Reformuosime rezidentūros bazių akreditavimo bei koordinavimo tvarką, užtikrindami jaunųjų gydytojų judėjimą ir pasibaigus pakopinių kompetencijų modelio diegimo projektui:
♦ Priimsime Podiplominių (rezidentūros) studijų įstatymą, kuris palaikytų jau aprašytus siekius (kokybišką medicininę edukaciją ir tvarų gydytojų rezidentų judumą) ir apibrėžtų aiškius finansų, skiriamų medicininei edukacijai, judumo principus, taip užtikrinsime, kad Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai bus panaudojami skaidriai ir optimaliai.
7. E. sveikata
E. sveikatos sistema privalo būti saugi, sklandžiai veikianti, lengvai tobulinama, elektroninė (paperless), o svarbiausia – patogi tiek medikui, tiek pacientui.
58-oji Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) Generalinės Asamblėjos sesija 2005 m. gegužės mėn. priėmė rezoliuciją WHA58.28, nustatančią PSO e. sveikatos strategiją. PSO, pasitelkusi Globalią e. sveikatos observatoriją (angl. The Global Observatory for eHealth), išanalizavo šalių e. sveikatos priemonių ir paslaugų poreikius ir juos apibendrino 2006 metų PSO ataskaitoje. Joje pažymima, kad e. sveikata yra svarbus svertas keliant sveikatos priežiūros paslaugų lygį ir kad būtina plėtoti ir skatinti pagrindinių priemonių e. sveikatos funkcijoms įgyvendinti – vaistinių preparatų registrų, į pacientą orientuotų informacinių sistemų, kurios galėtų būti išplėstos į elektronines sveikatos istorijas – kūrimą, teikti metodinę pagalbą keičiantis patirtimi, sveikatos informacija bei organizuojant mokymą.
Dirbdama lygiagrečiai su PSO bei tęsdama jos darbą, Europos Komisija ėmėsi įvairių reguliacinių iniciatyvų e. sveikatos srityje. Europos Komisija, įgyvendama savo priimtus dokumentus, siekia visos ES mastu ir atskirai kiekvienoje valstybėje narėje gerinti piliečių sveikatą, naudojant e. sveikatos priemones, pasiekti, kad būtų prieinama gyvybiškai svarbi informacija, gerinti sveikatos priežiūros kokybę ir galimybę naudotis jos paslaugomis, įtraukiant e. sveikatą į sveikatos politiką ir koordinuojant ES šalių politines, finansines ir technines strategijas, bei pasiekti, kad e. sveikatos priemonės būtų veiksmingesnės, patogesnės ir plačiai naudojamos, įtraukiant specialistus ir pacientus į strategijų rengimą ir jų įgyvendinimą.
Minėtų Europos Sąjungos tikslų įgyvendinimas sukuria būtinumą turėti vieningą, saugų, centralizuotą nacionalinį pacientų duomenų registrą, kuris leistų pacientams bei sveikatos priežiūros įstaigoms (šeimos centrams, specialistų klinikoms, ligoninėms ir t. t.) informaciniais ir ryšio tinklais dalintis informacija ir duomenimis, kurti vieningus elektroninius sveikatos įrašus, pagrįstai ir efektyviai juos naudoti, optimizuoti laiką bei pastangas, būtinus diagnostikai bei gydymui. Taip pat tai mažintų diagnostikos bei gydymo klaidų tikimybę, sudarytų pagrindą pagerinti ligų prevenciją, užtikrintų kvalifikuotą ir nuoseklų diagnozavimą, pagrįstą gydymą, atsakingą stebėjimą ir valdymą, būtų naudingas visai visuomenei, o svarbiausia – pacientui, nes naudojant e. sveikatos priemones pacientas turi daugiau galimybių dalyvauti savo sveikatos priežiūroje, stebėti ir sekti specialistų veiksmus, gauti kokybiškesnes sveikatos priežiūros paslaugas. Tokiu būdu bus sudarytos sąlygos aktyviau taikyti sveikatos prevencijos priemones, o sveikatos sektorius taps veiksmingesnis ir efektyvesnis ir sudarys pagrindą įvairioms valstybės institucijoms, susijusioms su paciento socialiniais, demografiniais, klinikiniais, epidemiologiniais bei kitais gyvenimo rodikliais bei aspektais, teisėtai, pagrįstai ir efektyviai naudoti duomenis bei informaciją, prieš tai įsitikinus jų tikrumu, objektyvumu, nuoseklumu ir suderinamumu.
E. sveikata – platus terminas, apimantis įvairias informacinių technologijų (IT) sistemas. Lietuvoje pirmieji du bandymai 2005 ir 2007 m. sukurti nacionalinę elektroninę sveikatos sistemą žlugo. Nuo 2009 m. e. sveikatos vystymą galima suskirstyti į du pagrindinius blokus: Elektroninę sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinę sistemą (ESPBI IS) ir ligoninių informacines sistemas (LIS/HIS). Vertinant e. sveikatos plėtrą, architektūrą ir rezultatą, matomas lyderystės ir sisteminio planavimo trūkumas, kuris būdingas ir visai Lietuvos sveikatos sistemai. Vystant e. sveikatą didžiausia lėšų dalis išleista ligoninių informacinėms sistemoms, kurios buvo kuriamos atskirai kiekvienai ligoninei, nors savo paskirtimi ir funkcionalumu yra panašios.
Dalis ESPBI IS sistemos šiandien funkcionuoja, bet negarantuoja sklandaus darbo. Vis dar pastebimas negebėjimas reaguoti į kylančias problemas. E. sveikata turėtų taupyti gydytojo laiką, deja, dėl smulkių techninių nesklandumų gydytojo darbo laikas eikvojamas neracionaliai.
Neišspręsta dvigubos dokumentacijos problema t. y. elektroniniai įrašai dubliuojami su popierinėmis kortelėmis. Tai teisinės bazės trūkumas, kuriam pašalinti reikalingas IT vystytojų, medikų ir teisininkų dialogas.
♦ Siekdamas pašalinti chaotišką e. sistemos vystymąsi ir koordinuoti bendradarbiavimą, Liberalų sąjūdis, remdamasis Estijos e. sveikatos vystymo pavyzdžiu, siūlo steigti e. sveikatos koordinavimo centrą, kurio steigėjai būtų Sveikatos apsaugos ministerija, Valstybinė ligonių kasa, Registrų centras, Susisiekimo ministerija, didžiosios ligoninės, Savivaldybių asociacija, medikų ir pacientų organizacijos. Toks centras būtų atsakingas už nuoseklų e. sveikatos vystymą, projektų rengimą, įgyvendinimą, esamų sistemų tobulinimą ir klaidų šalinimą.
8. Efektyvus ir rezultatyvus valdymas. Profesinės savivaldos kūrimas ir stiprinimas
♦ Skirsime ypatingą dėmesį vieningiems sveikatos apsaugos sistemos standartams, kokybės ir skaidrumo užtikrinimo procedūroms, kad sveikatos apsaugos sektoriaus valdymas kuo labiau priartėtų prie ES valstybių gerosios praktikos. ♦ Depolitizuosime sveikatos apsaugos valdymą, sudarydami sąlygas priimti vadyba, o ne politika grindžiamus sprendimus. ♦ Sieksime realaus apmokėjimo už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. ♦ Siūlysime alternatyvių finansavimo šaltinių sistemą, kuri leistų ištraukti iš šešėlio neoficialius mokėjimus. Šis valdymo sprendimas realiai prisidėtų prie atlyginimų sveikatos priežiūros specialistams padidinimo ir papildomai leistų investuoti į šių specialistų kvalifikacijos tobulinimą. ♦ Aiškiai ir skaidriai reglamentuosime sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo tvarką. Šiuo metu finansavimas sveikatos priežiūros įstaigoms skiriamas remiantis jų sutartimis su teritorinėmis ligonių kasomis. Sutartys sudaromos dėl paslaugų, įtrauktų į Vyriausybės patvirtintą kriterijų sąrašą, patvirtintą poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu. O Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad sutarčių sudarymo taisyklės dėl sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto turi būti nustatytos įstatymu. Būtina aiškiai apibrėžti, kodėl viena įstaiga gali teikti paslaugas pacientams, gaudama už tai apmokėjimą iš PSDF, o kita – ne, kiek daugiausiai tokių paslaugų per metus gali suteikti viena įstaiga, o kiek- kita. Pagal dabartinę tvarką poįstatyminiame akte nustatyti kriterijai palieka daug erdvės subjektyviam Teritorinių ligonių kasų vertinimui dėl finansuojamų paslaugų ir jų apimties (kvotų) kiekvienai sveikatos priežiūros įstaigai. Šiuo metu veikia sistema „vienas finansuotojas – vienas paslaugų teikėjas“, kuri neskatina konkurencijos ir atveria kelią galimam piktnaudžiavimui, nereglamentuotai veiklai bei neefektyviam lėšų paskirstymui. ♦ Skatinsime argumentuotų sprendimų priėmimą ir praktiškai patikrintos vadybos taikymą. Parengsime tvarką planuojamos įsigyti med. įrangos atsiperkamumui įvertinti ir pan. Skatinsime sprendimų priėmimą, remiantis statistine, kaštų ir naudos analize. ♦ Parengsime ir įdiegsime nacionalinę gydymo įstaigų veiklos efektyvumo, jų teikiamų paslaugų kokybės ir saugos matavimo bei palyginamumo (benchmarking) sistemą, atliksime kasmetinę SPĮ veiklos kokybės ir efektyvumo lyginamąją analizę. ♦ Sudarysime sąlygas SPĮ prisijungti prie mokslinių duomenų bazių. ♦ Tobulinsime SPĮ turimos medicinos įrangos registrą, vertinsime brangių tyrimų atlikimo statistiką. Imsimės priemonių, kad turima medicinos įranga būtų prieinama įvairių SPĮ pacientams. O turimos lėšos galėtų būti nukreiptos medikų atlyginimams didinti, bet ne nepakankamai apkraunamai įrangai įsigyti. ♦ Susiesime SPĮ finansavimą ir teikiamų paslaugų apmokėjimą su jų veiklos kokybe, sauga, efektyvumu ir rezultatyvumu. ♦ Skatinsime SPĮ siekti tarptautinių kokybės standartų akreditacijos. Taip sudarysime sąlygas pritraukti mokių užsienio valstybių pacientų. ♦ Sieksime, kad sveikatos priežiūros specialistų ir farmacijos bendruomenė aktyviai dalyvautų viešajame valdyme. Kai tvarkomi įprasti viešieji reikalai ar priimami visai šaliai svarbūs sprendimai, turi įtakos dar neįveikta korupcijos, neskaidrių sprendimų ar ne visada efektyvaus teisingumo vykdymo problema. ♦ Įkursime sveikatos priežiūros specialistų tarybas, farmacijos sektoriaus specialistų tarybą, atkursime odontologų rūmus/tarybą, perduosime jiems viešojo administravimo funkcijas licencijavimo, veiklos kontrolės bei priežiūros, pacientų skundų nagrinėjimo, taip pat profesinės etikos ir elgesio priežiūros srityse. Sudarysime sąlygas šioms organizacijoms stiprinti savo vaidmenį šalyje ir pelnyti aukštą visuomenės pasitikėjimą.
9. Sveikatos apsaugos sektoriaus liberalizavimas
♦ Užtikrinsime lygias sąlygas ir vienodas galimybes gydymo įstaigoms steigtis ir veikti nepriklausomai nuo jų̨ nuosavybės formos, panaikinsime privačių gydymo įstaigų veiklą ir plėtrą stabdančius barjerus. Bus sudarytos lygios sąlygos ir galimybės valstybes ir privataus sektorių̨ sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams konkuruoti dėl PSDF biudžeto, ES Socialinio fondo, kitų finansavimo šaltinių. ♦ Diegsime įvairias viešojo ir privataus sektorių̨ bendradarbiavimo formas, skatindami Lietuvos ir užsienio privataus kapitalo pritraukimą̨ į sveikatos sektoriaus modernizavimą̨ ir plėtrą.
10. Farmacija
Vaistininkas yra neatsiejamas sveikatos sistemos dalyvis, kuris kartu su gydytoju dalyvauja ligų profilaktikoje, paciento gydyme, sveikatinimo bei sveikatingumo procesuose.
Pastaruosius metus sveikatos sistemos politika farmacijos sektoriuje nukreipta į biudžeto lėšų taupymą, o ne į pacientų gydymą efektyviausiais, pažangiausiais ir šiuolaikiškiausiais vaistais, kurie tampa tinkamomis profilaktinėmis priemonėmis prieš ilgalaikę hospitalizaciją, turi mažiau šalutinio poveikio ir užtikrina individualizuotą, labiausiai pacientui tinkamą efektyvų gydymą.
Peržiūrėsime vaistų politiką, užtikrindami pacientui būtinų vaistų finansavimą PSDF biudžeto lėšomis bei sudarydami galimybę pacientui aktyviai dalyvauti vaistų įsigijime, naudojant alternatyvių finansavimo šaltinių lėšas.
♦ Skatinsime inovatyvių vaistų prieinamumą šalyje. Bendradarbiaudami su kitomis institucijomis, skatinsime inovatyvių vaistų kūrimą Lietuvoje. Žinodami, kad prevencija visada geriau nei gydymas, ir remdamiesi geriausia Europos praktika, plėsime vakcinacijos kalendorių vaikams ir suaugusiems. ♦ Tobulinsime vaistų kompensavimo politiką – padarysime ją suprantamą kiekvienam. Kompensuosime ligos gydymą, o ne vaistą – taip užtikrindami, kad pacientas gaus geriausią gydymą ir greitai vėl bus visavertis visuomenės narys. Peržiūrėsime vaistų kompensavimo politiką. Tobulinsime šiuo metu galiojančią centralizuotų vaistų pirkimo ir kompensavimo sistemą. Išaiškinsime tikslų vaistinių preparatų ligoninėse poreikį ir užtikrinsime, kad jie būtų perkami centralizuotai. Neribosime vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašus. Didėjant pasirinkimui, vaistų kainų priemokos žmonėms turėtų mažėti. ♦ Siekdami pirminę sveikatos priežiūrą suteikti greičiau ir padaryti ją efektyvesnę, plėsime vaistinėje suteikiamų paslaugų spektrą. Suteiksime vaistininkams daugiau teisių pacientų sveikatos priežiūroje, skatinsime siūlyti gyventojams vaistų dozavimo, suleidimo, vakcinavimo paslaugas, plėsime kitų vaistinėje galimų suteikti paslaugų spektrą. Leisime vaistinėse vykdyti alkoholio ir narkotikų prevencijos, žalos mažinimo programas, taip sumažindami gydytojų užimtumą bei pagerindami paslaugų pasiekiamumą gyventojams. Suteiksime teisę vaistininkui, pastebėjusiam neatidėliotinus atvejus, nukreipti pacientus dėl būtinos pagalbos, skirti tam tikros grupės receptinius preparatus ar pratęsti gydytojo receptą, taip sumažindami darbo krūvį gydytojams bei padarydami sveikatos priežiūrą lengviau prieinamą žmogui. ♦ Plėsime farmacinę rūpybą. Parengsime visų ūmių ligų farmacinės rūpybos, teikiamos vaistinėse, standartus. Skatinsime specializuotų farmacijos rūpybos standartų parengimą. ♦ Didinsime vaistų prieinamumą pacientams. Įteisinsime visų vaistų pristatymą į namus, taip ypač pagerindami vaistų prieinamumą vyresniems ir sunkiai sergantiems nejudantiems žmonėms. Plėsime sąrašą vaistų, kuriais galima prekiauti degalinėse ir prekybos centruose. ♦ Įdiegsime vaistų vertinimo modelį, pagrįstą išsamia ir išplėstine informacija (vertinant ne tik medikamentinio gydymo tarpusavio poveikį, bet ir lyginant medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą, o taip pat vertinant poveikį ne tik sveikatos sistemai (PSDF biudžetui), bet ir socialinės apsaugos sistemai). Šiuo metu egzistuojantis vaistų, įtraukiamų į kompensuojamųjų sąrašą, vertinimo modelis pagrįstas poveikiu PSDF biudžeto lėšoms, neatsižvelgiant į tai, jog daugelis šiuolaikinių, inovatyvių ir progresyvių vaistų efektyviai užkerta kelią ligų vystymuisi, greičiau sugrąžina pacientą į jam priimtiną fiziologinę, psichosocialinę ar kitokią būklę, kai jis gali deramai grįžti į savo veiklos aplinką. Akivaizdu, kad net brangiau kainuojantis geresnis sveikatos rezultatas, trumpesnis gydymas ir didesnis saugumas (su mažiau šalutinių efektų ir/ar geresniu toleravimu), sutaupo PSDF biudžeto ir socialiniam draudimui skirtų lėšų, užtikrina stabilesnę darbo rinką ir užimtumą, socialinę integraciją, galiausiai – surenka daugiau mokesčių. Kadangi esama sistema to nevertina, ją būtina peržiūrėti ir pakeisti.
Įrašykite vardą
Įrašykite el. paštą
Neteisingas el. pašto adresas
Įrašykite žinutę
