Prieš metus Vilniaus meras V. Benkunskas pasiūlė racionalią ir naudingą valstybei idėją. Pasak mero, laisvi valstybinės žemės plotai turėtų būti paprasčiau ir greičiau parduodami, o gautos papildomos lėšos nukreipiamos išaugusiems valstybės gynybos poreikiams finansuoti.
Tuomet, Vilniaus meras siūlė parduoti mieste esančius įsiterpusius smulkius, racionaliai nenaudojamus žemės plotus. V. Benkunsko teigimu, tai vos kelių arų dydžio valstybinės žemės plotai, esantys tarp kitų sklypų. Mero teigimu, jie galėtų būti parduodami šalia sklypus turintiems asmenims. Preliminariais skaičiavimais, jei tokie sklypai būtų parduoti rinkos kainomis, galima būtų surinkti nuo 80 iki 220 mln. eurų.
Idėja racionali ir ūkiška. Pirmiausiai Vilniuje, kaip ir kituose didesniuose miestuose, yra įsiterpę kelių arų sklypai, kuriuose, dėl jų nepakankamo dydžio ar kitų priežasčių, negalima suformuoti atskirų sklypų. Savivaldybė dar turi skirti biudžeto pinigus jų priežiūrai ir tvarkymui. Tai reiškia, kad jie ne tik negeneruoja pajamų, bet ir reikalauja papildomų išlaidų.
Situacija iš esmės pasikeistų, jeigu kaimyninių sklypų savininkai, ar tai būtų gyvenamųjų namų bendrijos, verslo biurai ar įstaigos, supaprastinta tvarka, rinkos kainomis galėtų, tokius, greta esančius plotus įsigyti. Naujieji šeimininkai juos prižiūrėtų, ten kur leidžia planavimo dokumentai, galėtų būti įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, parkavimo vietos ar tiesiog gražiai sutvarkyta veja. Valstybė už parduotus sklypus gautų papildomas pajamas, kurias galėtų nukreipti į krašto gynybos poreikių finansavimą, o miestui nebereikėtų iš savo biudžeto rūpintis šių sklypų priežiūra.
Nuo Vilniaus mero viešų ketinimų praėjo daugiau kaip metai, tačiau šiandieninė realybė yra visiškai priešinga. Vertinant konkrečius pavyzdžius Vilniaus mieste, iniciatyvos išsipirkti nenaudojamus valstybinius žemės plotelius labai dažnai atsimuša į biurokratines barikadas. Pavyzdžiui, toks procesas užtrunka nuo 1 iki 3 metų.
Žinant, kokios ilgos ir sudėtingos procedūros laukia valdiškuose kabinetuose, kurios dar nebūtinai baigsis sėkmingai, žmonėms praeina noras tuos kelius minti. Juolab, kad pradžiai žmogus ar įstaiga, norėdami inicijuoti šį procesą, iš savo kišenės pasitelkia matininkus. Šie parengia reikiamus dokumentus, teikia juos miesto savivaldybei, o ten patekę dokumentai, ilgam laikui nugula savivaldybės valdininkų stalčiuose.
Ši situacija rodo, kad susirūpinusių politikų kalbas nuo darbų skiria šviesmečiai. Gražių norų nepakanka, reikia gebėti juos įgyvendinti. O kol meras dalinasi su miestiečiais gražiomis vizijomis, jo pavaldiniai ir toliau „maišo seną raugą“. O gal taip abiems pusėms patogiau, bet kodėl tada turi kentėti Vilnius ir vilniečiai, kurie vedžiojami už nosies?
