Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba prieš Seimo pirmininko rinkimus

Viktorija Čmilytė-Nielsen

Gerbiamas posėdžio pirmininke, gerbiami kolegos, leiskite Jus visus pasveikinti prisiekus eiti Tautos išrinktųjų atstovų pareigas.

Esu čia ir kandidatuoju į Seimo pirmininkes todėl, kad labai vertinu sąžiningą politiką ir jos diktuojamas tradicijas. Joms įtvirtinti reikia kur kas daugiau laiko nei sukurti taisyklių rinkinį ar įstatymą.

Aš vertinu pastaruosius dešimtmečius formuotą nuostatą dėl partnerių santykių parlamente. Dėl daugumos ir opozicijos santykio. Vakar vieni iš mūsų buvome opozicijoje, kiti – valdančiojoje daugumoje. Šiandien paveikslas keičiasi. Tačiau kuriamas ryšys ir pagarba išlieka. Jeigu to siekiama.

Be abejo, bet kokią tradiciją galima keisti, koreguoti, bet tuomet reikia aiškiai apibrėžti, kodėl taip daroma ir ką duos peržiūrėjimas.

Tai racionalus požiūris į politiką, kuris man suprantamas ir priimtinas.

Jis gal nesprendžia absoliučiai visų problemų, tačiau leidžia veikti skaidriai, nuosekliai ir prognozuojamai.

Mano kandidatavimo sąlyga yra koalicijos sutartis, pagal kurią sutarėme veikti.  Manau, kad šis valdančiosios koalicijos susitarimas, kurį mes, trijų partijų atstovai, kūrėme kaip bendraminčiai, yra žingsnis į priekį mūsų politinėje kultūroje.

Tai aiškus, logiškas dokumentas, kuris suteikia kryptį mūsų valstybės politikai artimiausiems ketveriems metams.

Sutartyje greta kitų svarbių prioritetų yra susitarimas, tiesiogiai susijęs būtent su Seimu, jo darbu. Tai kokybiška teisėkūra. Šiandien šioje srityje vis dar yra problemų.

Kokybiška teisėkūra – brandaus parlamentarizmo požymis. Tačiau sprendžiant iš statistikos, Seimo veikla teisėkūros srityje, priešingai nei kitose Europos Sąjungos valstybėse, yra itin intensyvi.

Užregistruojama ir skubotai priimama labai daug teisės aktų projektų.

Tai veda prie to, kad kiekybiniai, o ne kokybiniai rodikliai tampa ir atskiro Seimo nario, ir viso parlamento darbo įvertinimo matu.

Taip neturėtų būti.

Vertinant teisėkūros veiklą reikia prisiminti esminį tikslingumo principą: teisės akto projektas turi būti rengiamas ir priimamas tik tuo atveju, kai užsibrėžto tikslo negalima pasiekti kitomis priemonėmis.

Būtina remtis kokybiniais vertinimo pagrindais.

Individualios Seimo narių teisėkūros iniciatyvos neretai perkrauna Seimo darbotvarkę ne visada tinkamai paruoštais, o kai kada ir vadinamais proginiais projektais.

Siekiant užtikrinti efektyvų parlamento darbą, bendrą Seimo ir Vyriausybės veikimą, reikia nusistatyti aiškius, racionalius kriterijus formuojant Seimo darbotvarkę ir jų laikytis.

Teisėkūros procese turėtų būti apribotas skubos ir ypatingos skubos taisyklių taikymas. Tai dažnai veda prie nekokybiško rezultato ir, kaip pasekmė, visos teisinės sistemos nestabilumo.

Siekiant užtikrinti sklandų teisėkūros procesą, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas išankstinei ir, svarbiausia, kokybiškai analizei srities, kurią numatoma reglamentuoti.

Čia labai svarbu užtikrinti maksimaliai plačias galimybes konsultuotis su visuomene, įvairius juos sluoksnius atstovaujančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, ekspertais.

Kurti tradiciją šias diskusijas daryti ir šioje salėje.

Kokybiškos teisėkūros nebus tol, kol nebus užtikrintas grįžtamasis ryšys, susijęs su sistemišku poveikio vertinimu.  Priimtų teisės aktų stebėsena, siekiant nustatyti kas padaryta gerai, o kas neveikia, kodėl neveikia ir ką reikėtų padaryti, kad veiktų.

Aišku, tai ne vien Seimo pirmininko, o viso parlamento darbas. Tačiau didelė atsakomybė vis dėlto tenka parlamento pirmininkui.

Nors organizaciniai reikalai tikrai yra labai svarbūs siekiant užtikrinti sklandų parlamento darbą, tačiau, mano įsitikinimu, parlamento pirmininko vaidmuo yra kur kas platesnis nei siauros „pirmininkavimo posėdžiams“ supratimo ribos.

Kaip vieną iš fundamentalių šios pareigybės bruožų, greta Statute minimo Seimo atstovavimo, išskirčiau nešališkumą telkiant bendram darbui – tiek parlamentines jėgas, tiek šalies politinę bendruomenę.

Man kaip liberalių pažiūrų žmogui šita funkcija yra artima ir suprantama.

Netikiu, kad problemų sprendimas įmanomas per konfliktą. Esu įsitikinusi, kad tvarus rezultatas pasiekiamas tik per konsensusą, skirtingų pozicijų derinimą.

Kartais tai reikalauja daug jėgų ir laiko, tačiau turint galvoje ilgesnę perspektyvą – visuomet atsiperka. Iš esmės, tai investicijos į politinę kultūrą, kurios reikšmę mūsų valstybiniam ir visuomeniniam gyvenimui sunku pervertinti.

Žvelgiant į prasidedančią kadenciją matome, kad jau dabar turime nemažą darbų sąrašą Seimo darbų horizonte. Jiems reikės ne tik valdančiųjų partijų, bet kur kas platesnio politinių jėgų sutarimo ir palaikymo.

Juolab, sąžiningai pripažįstame, kad ir koaliciją sudarančių partijų frakcijose egzistuoja nuomonių įvairovė kai kuriais klausimais.

Mums reikės ir sutarimo dėl sprendimų, būtinų kovojant su didžiausiu šio dešimtmečio iššūkiu. Prieš kelis mėnesius tuometinė opozicija parodė, kad gali sutarti su valdančiaisiais, kai reikėjo priimti būtiniausius sprendimus dėl kovos su covid-19.

Šiandien mes pasikeitėme vietomis, tačiau, tikiu, supratimas, kad Lietuvai reikia mūsų visų susitelkimo, išliko ir bus pademonstruotas konkrečiais darbais.

O Seimo sutelkimas neįmanomas, jei ims viršų  susipriešinimas, o ne kompromisų paieška.

Per tris parlamentarizmo istorijos dešimtmečius tikrai buvo laikotarpių, kai Seime dominavo siekis sutarti, ieškoti bendrų sprendimų. Mano įsitikinimu, šią pozityvią tradiciją reikia tvirtinti ir tęsti.

Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

Tarp jų ne tik funkcija tvirtinti biudžetą, su kuo susidursime jau netrukus, ne tik  įstatymų leidyba, teisėkūra, apie ką jau užsiminiau, bet ir vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų parlamentinė kontrolė.

Seimas negali nusišalinti arba dabar sakytume – saviizoliuotis, nuo esminių valstybės klausimų, pavyzdžiui, susijusių su pandemijos suvaldymu.

Priminsiu, pavasarį, kilus pirmajai bangai, Seimas buvo atsidūręs kiek nuošalyje, buvo svarstymų įvesti tam tikrą karantino režimą, kas, mano manymu, nėra teisinga. Seimas kaip tautos atstovybė turi aktyviai dalyvauti tokiuose svarbiuose visai valstybei procesuose ir negali prarasti lyderystės.

Kitas klausimas, kad Seimo veikimo per nuotolį problema nėra iki galo išspręsta, vis dar yra tam tikrų abejonių.

Tiesa, jų vis mažiau suprantant, kad nenutrūkstamas parlamentinis procesas valstybei yra gyvybiškai svarbus dalykas.

Šis klausimas turėtų būti vienas pirmųjų, kurių turėtume imtis, taip užtikrindami sklandų tautos atstovybės darbą.

Jei manęs paklaustumėte, ar šiandien esu visiškai pasirengusi užimti Seimo pirmininko postą, atsakyčiau sąžiningai – esu pasiryžusi.

Turiu parlamentinio ir organizacinio darbo patirties.

Turiu į ką orientuotis ir iš ko pasimokyti.

Manau, kad adekvačiai suvokiu iššūkius, kurie laukia šioje pozicijoje. Esu įsitikinusi, kad turiu savybes, kurios leistų su tais iššūkiais susidoroti.

Ir tikrai žinau, ko nedarysiu, jei būčiau išrinkta.

Nebūsiu nepasiekiama.

Nedalyvausiu užkulisinėse intrigose.

Nesiimsiu gerinti Seimo įvaizdžio kažkokiomis dirbtinomis priemonėmis. Nėra gera situacija, kai Seimo prestižas visuomenės akyse yra toks, koks yra. Tačiau požiūrį į mus lemia mūsų intencijos, pastangos, darbai. Tai nereiškia, kad nereikia viešinti Seimo  darbo rezultatų, dalytis gerąja patirtimi.

Tai reiškia, jog reputacija, skirtingai nuo netvaraus įvaizdžio, neatsiranda pagal užsakymą, tai ilgo, net ne vieną kadencija trunkančio darbo rezultatas.

Mes turime galimybę pradėti keisti visuomenės ir parlamento santykį.

Jei tapsiu Seimo pirmininke, sieksiu, kad šios kadencijos Seimas įeitų į mūsų parlamentarizmo istoriją kaip tautos atstovybė, kuria pasitikima.

Ačiū už dėmesį.