V. Tamošiūnas. Penki receptai nesveikuojančiai sveikatos sistemai

Vytautas Tamošiūnas

Visą Nepriklausomybės laikotarpį labiausiai keiksnojama sveikatos apsaugos sistema. Kiek ir kokių receptų reiktų išrašyti, idant ši sistema “pasveiktų” ir sėkmingai veiktų?

Pirmasis: medikų atlyginimai 

Jei norime, kad medikas pacientui suteiktų kokybišką paslaugą, turime jam adekvačiai sumokėti už atliktą darbą. Pusantro ar dviem etatais dirbantis medikas yra pervargęs, ir tai atsiliepia darbo kokybei, didėja klaidų galimybė. Turime siekti, kad gydytojo atlyginimas siektų apie 3 tūkst. eurų „į rankas“, o slaugytojo –  apie 1,5 tūkst. eurų. Tuomet galima tikėtis, jog dauguma gydytojų leis sau dirbti vienu etatu, ateis į darbą pailsėję, susikoncentravę, dirbs efektyviau.

Antrasis: nepriekaištingai veikianti e-sveikata

Kuriant e-sveikatą, buvo tikėtasi, kad tai bus puikus pagalbininkas gydytojams ir vaistininkams. Tačiau ji nuo pat pirmosios dienos veikia su trikdžiais, todėl buvo praminta ne-sveikata. Sunku buvo įsivaizduoti, kad ji daugiau negu savaitę gali išvis neveikti. Niekas net nepagalvojo, kad ji gali neturėti lygiagrečiai veikiančio kito duomenų centro, kuris pradeda veikti, pirmajam duomenų centrui sugedus. Iš tiesų be papildomo duomenų centro ši sistema neturėjo būti paleista iš viso.

Kitas dalykas – atsakomybės klausimas. Aišku, kad perduoti atsakomybę už e-sveikatą VĮ Registrų centrui buvo didžiulė klaida. Kolektyvinė atsakomybė – prasčiausia, ką galima sugalvoti. Registrų centro vadovas nėra įsigilinęs į e-sveikatos veikimo principus, nors jam teko prisiimti atsakomybę dėl jos visiško sugedimo. Už e-sveikatą turėtų būti atsakingas vienas žmogus, kuris koordinuotų darbą tiek tarp medikų, tiek tarp įstaigų, tiek tarp Valstybinės ligonių kasos bei Sodros. Tokį modelį turi įgyvendinę estai, ir jis kuo puikiausiai ten veikia.

Trečiasis: sveikatos įstaigų tinklo transformacija

Kartais reikia padaryti keletą nepopuliarių, tačiau valstybei reikalingų sprendimų. Kuo anksčiau pasiryšime pertvarkai, tuo mažiau nuostolių patirsime. Kai pradedi apie tai kalbėti, visi sukyla: o varge, bus uždarytos ligoninės! Laiku nepadaryta tinklo pertvarka švietimo sistemoje atvedė iki tokios situacijos, kad mokiniai mokosi jungtinėse klasėse. Turime sėkmingą pavyzdį – Naująją Akmenę, kurioje buvo atlikta švietimo įstaigų tinklo pertvarka, ir rezultatais visi džiaugiasi: mokytojų atlyginimai ten patys didžiausi, o mokinių pasiekimai – vieni aukščiausių šalyje. Estai yra atlikę sveikatos įstaigų tinklo pertvarką, ir gydytojų atlyginimai ten yra dvigubai didesni. Prieš dvidešimt metų skandinavai buvo parengę pertvarkos planą Lietuvai, tik niekaip nepasiryžtama jo įgyvendinti.

Regioninėse ligoninėse pacientai turi gauti tokio pat lygio paslaugas, kaip ir didžiųjų miestų ligoninėse.  Neturi būti taip, kad sunegalavęs žmogus pirmiausia vyksta į Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos klinikas. Jei bus didinamas finansavimas pirminiam sveikatos priežiūros sektoriui, daugiau uždirbtų šeimos gydytojai, o paslaugos artėtų prie paciento. Pavyzdžiui, Marijampolės ligoninėje reikėtų didinti paslaugų apimtis, o aplink Marijampolę esančių savivaldybių ligoninėse turi būti stiprus pirminis lygis. Esant ypatingesniam atvejui, ligonis turi būti vežamas į Marijampolę. O dabar mažuose miesteliuose niekas nesigydo, žmonės masiškai važiuoja į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikas. Dabar yra taip, kad ligoninės atlieka socialinę funkciją: vietiniai politikai rūpinasi, kad žmonės turėtų darbo vietas arčiau namų.

Ketvirtasis: į pacientą orientuota paslauga 

Pertvarkius sveikatos įstaigų tinklą, daugiau dėmeesio būtų skiriama pirmajai grandžiai – šeimos gydytojui. Dabar šiai grandžiai finansuoti skiriama 17 procentų, o po tinklo pertvarkos būtų skiriama 25 procentai Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Gydytojas turėtų dirbti taip, kad galėtų dirbti tik savo tiesioginį darbą, kad nereikėtų atlikti pašalinių darbų – jam padėtų komanda. Bendradarbiavimas tarp šeimos gydytojo ir paciento turi būti glaudesnis. Be to, reikia siekti, kad pacientas galėtų laisvai disponuoti savo sukauptomis draudimo fondo lėšomis.

Penktasis: medikų savivalda

Medikų savivalda labai palengvintų darbą medikams, o pacientams padidintų paslaugų prieinamumą. Penkiolika metų sėkmingai veikė odontologų savivalda, jos pavyzdžiu reikėtų įkurti Medikų rūmus. Odontologų darbo kokybe skundėsi retas pacientas. Tai, kad emigrantai odontologų paslaugomis naudojasi gimtinėje, irgi yra rodiklis, jog kainos ir kokybės santykis juos tenkina. Nors Baltarusijoje odontologų paslaugos daug pigesnės, niekas miniomis nevažiuoja ten gydytis – netenkina kokybė. Odontologų savivaldos dėka buvo pasiekta tai, jog Lietuvoje mes gauname aukšto lygio odontologijos paslaugas. Medikai gali patys spręsti daug klausimų, pirmiausia – licencijavimo. Jį galima vykdyti, nesikišant valstybei ir palengvinant jai biudžeto naštą. Medikų savivalda sėkmingai veikia ne vienoje Europos Sąjungos šalyje.