L. Juodsnukytė. Nuo savivaldos iki Seimo – sistema ar atsitiktinumas?

Vis dažnesni teismų sprendimai prieš viešojo sektoriaus institucijas kelia klausimą – ar tai pavieniai atvejai, ar vis dėlto sisteminė problema?

Prienų rajono atvejis – pavyzdys, verčiantis kelti šį klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi panaikino savivaldybės administracijos direktorės įsakymą skirti tarnybinę nuobaudą – atleisti darbuotoją iš pareigų – ir priteisė daugiau kaip 27 tūkst. eurų (žr. nuorodą liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=837cfebc-73de-44d2-9501-f2678c378b86). Tai ne tik teisinis įvertinimas, bet ir priminimas, kad už tokius sprendimus galiausiai sumoka mokesčių mokėtojai.

Viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie šios situacijos vertinimą pačioje savivaldybėje kelia papildomų klausimų. Kaip skelbė portalas „Delfi”, savivaldybės administracijos direktorė teigė esanti patenkinta teismo sprendimu. Tuo pačiu laikotarpiu jai skirta 50 proc. darbo užmokesčio siekianti išmoka. Tokios aplinkybės kelia pagrįstą klausimą – kaip vertinami sprendimai, kuriuos teismas pripažįsta nepagrįstais, ir ar už juos apskritai prisiimama atsakomybė?

Panašių pavyzdžių fiksuojama ir kituose regionuose. Ignalinos rajono savivaldybės atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi konstatavo, kad savivaldybės taryba peržengė savo kompetencijos ribas, priimdama sprendimą, kuris neatitiko teisėtumo ir teisėkūros principų (žr. nuorodą liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=63ca9536-e005-4756-9ae8-2e47d6048a78). Tai rodo, kad teisėtumo problemos savivaldoje nėra pavieniai atvejai.

Nors atskiri atvejai neleidžia daryti apibendrintų išvadų apie visos sistemos veikimą, vis dėlto jie išryškina tendenciją – sprendimų kokybės ir atsakomybės klausimai kyla ne vienoje savivaldybėje. Tai ypač reikšminga turint omenyje, kad dalis regioniniu lygmeniu veikiančių politikų vėliau pereina į nacionalinę politiką ir dalyvauja formuojant teisėkūros darbotvarkę. Kartu su jais persikelia ir politinės atsakomybės standartai.

Nacionalinėje politikoje taip pat nestinga iniciatyvų, sulaukiančių kritinių vertinimų. Pavyzdžiui, Seimo narės iš Prienų rajono inicijuotos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis švelninama atsakomybė vadinamosiose „čekiukų” bylose. Šios pataisos sulaukė kritikos iš Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento. Pastarasis atkreipė dėmesį, kad „{…} tai korupcinio pobūdžio nusikaltimas. {…} valstybės pareiga imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų inter alia užkirstas kelias korupcijai ir piktnaudžiavimui valdžia valstybės tarnyboje.”. Ir tai – ne politinės interpretacijos – tai institucijų vertinimai.

Atsakomybės klausimas kyla ir parlamentinėje praktikoje. Diskusijas kelia Seimo narių teisinės neliečiamybės taikymas, kai selektyviai nesuteikiamas sutikimas patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, nors tokie sprendimai yra būtina sąlyga teisėsaugos institucijoms atlikti savo funkcijas. Vadovaujantis Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, todėl kyla klausimas, ar tokia praktika atitinka teisės viršenybės principą. Seimo narių teisinė neliečiamybė nėra skirta atsakomybės išvengimui arba vilkinimui.

Pavieniai pavyzdžiai gali būti atsitiktiniai, tačiau jų visuma formuoja aiškesnį bendrą vaizdą, ypač atsižvelgiant į šiandienos aktualijas. Todėl diskusija apie regioninę politiką negali būti atskirta nuo nacionalinės. Priešingai – ji yra jos pamatas. Būtent vietos lygmeniu formuojasi požiūris į atsakomybę, skaidrumą ir sprendimų pasekmes. Jeigu už nepagrįstus arba abejotinus sprendimus nėra realios atsakomybės, tai ilgainiui tampa ne pavienėmis klaidomis, o praktika, kuri silpnina pasitikėjimą visa viešojo valdymo sistema.

Lina Juodsnukytė Liberalų sąjūdžio Prienų skyriaus pirmininkė