V. Tamošiūnas. Kelionė su virusu

Vytautas Tamošiūnas

2020 metų pradžia nežadėjo nei kokių netikėtumų, nei ypatingų permainų. Analitikų teikiamos prognozės skelbė apie laukiamus nedidelius iššūkus ir kliūtis. Visgi jau po mėnesio žiniasklaidoje atsirado antraščių apie viruso plitimą Uhano (Wuhan) mieste. Vėliau karantinas Kinijoje, protrūkis Italijoje ir dabar – nesustabdomas plitimas bei pasaulinė pandemija.

Ką buvo galima padaryti prieš mėnesį ar dvi savaites, visi žinome, bet dabar laiko atgal neatsuksime. Vienintelis būdas įveikti virusą – keliauti  ne paskui, o prieš virusą.

Ko turėtume laukti ir tikėtis po mėnesio? Pirmiausia turėtume apgalvoti prognozes ir įvertinti įvairias priemones, kaip mažinti viruso plitimą. Po to surikiuoti pastangas viruso sukeltoms pasekmėms mažinti. Koks tikslas? Kuo mažiau mirusių žmonių. Kad ir kaip skaudu apie tai kalbėti, turime suprasti, kad pastangos ir priemonės turės šalutinį poveikį.

Net ir įprastomis sąlygomis sveikatos sistema dirba perkrovimo sąlygomis, dažnai numatytas gydymas būna uždelstas. Esant karantinui ir atidėjus neskubias procedūras, turėsime problemų sankaupą ateityje. Kad ir kaip racionaliai mąstydami, susidursime su aibe etinių ir moralinių dilemų. Jau šiandien Italijos gydytojai turi priimti sprendimus, kam taikyti gydymą, o kam ne – t. y. kas gauna šansą išgyventi, kas ne. Kad ir kaip nemalonu, tokius sprendimus turėsime priimti ir platesniu mastu.

Šiandien karantinas – neišvengiama priemonė stabdant viruso plitimą, bet anksčiau ar vėliau jį reikės nutraukti. Įvairių specialistų prognozuojama, kad pasaulinė pandemija truks apie 18 mėnesių su didėjančiais ir mažėjančiais pikais.

Ką reikia padaryti dabar? Be šiuo metu privalomo karantino, turi būti analizuojamos ir diegiamos priemonės, kurios yra labiau specifinės ir duoda panašų viruso plitimo mažinimo rezultatą.

Paradoksas, bet „profesionalų“ vyriausybė nesugeba suprasti, kad epidemija ir virusas labai specifinės problemos, o sprendimams priimti bei įgyvendinti turi būti pasitelkti būtent profesionalai. Dar keisčiau atrodo, kai S. Skvernelis bado pirštu į neatsakingus piliečius bei laido replikas jų atžvilgiu, tačiau nemato problemos panosėje. Juk nevykę ir neapgalvoti SAM ministro veiksmai ir sprendimai sukelia gerokai daugiau žalos nei pavienių asmenų elgesys.

Sveikintinas S. Skvernelio sprendimas prisiminti atsakomybę už esamą situaciją, bet kartu turiu nuliūdinti – dar vis neturime struktūros efektyviai priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Atsakomybės išblaškymas tarp SAM ir iš ministrų sudarytos komisijos norimo efekto neduos.  Artimiausiu metu būsime viruso malonėje ir viskas priklausys nuo jo genetinio užtaiso.

Azijos šalys įgijo patirties kovodamos su SŪRS (SARS) epidemija 2002–2004 metais. Europos šalys tokios patirties neturėjo ir prarado budrumą. Deja, tai mums visiems skaudžiai atsilieps. Vis dar galime mokytis iš kitų patirties, bet kartojamos žmogiškos klaidos ir bandoma vadovautis tikėjimu, kad pavyks. Šansų nedaug.

Vytautas Tamošiūnas yra Liberalų sąjūdžio Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas