V. Tamošiūnas. Ar medikais galima pasitikėti tik gulint ligos patale?

Vytautas Tamošiūnas � mza

Minint įvairias valstybei svarbias datas yra gera proga atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kiek daug yra pasiekta vienoje ar kitoje srityje. Kaip medikas, matau daugybę teigiamų pokyčių, įvykusių šalies medicinos sektoriuje per tris Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius. Reikia pripažinti, kad dalis tų pokyčių atsirado dėl privačių iniciatyvų, dalis – dėl sklandžios valstybės institucijų veiklos, o dažnas sėkmės pavyzdys – darnus privačios iniciatyvos ir valstybės veiklos rezultatas.

Nepaisant teigiamų pokyčių, dažnas iš mūsų pagalvoja, kad galėtų būti geriau. O ar galėtų? Žinoma.

Manau, nesuklysiu pasakęs, kad medicina mūsų šalyje gali būti vadinama viena kontraversiškiausių sričių. Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje išmokome atlikti daug sudėtingų medicininių tyrimų ir intervencijų, naudojamės naujausiais mokslo pasiekimais ir pažangiausiais gydymo metodais. Aukštą kvalifikaciją Lietuvoje įgijusių gydytojų ir slaugytojų laukia geriausios pasaulio klinikos. Tačiau greta matome akis badančią liūdną statistiką, kad Lietuvos gyventojų trukmė – viena mažiausių Europoje, o visa sveikatos sistema vertinama gan prastai. Šios prieštaros verčia apmąstyti galimus sprendimus.

Ko nėra Lietuvoje ir ką turi kitos stiprios liberaliosios demokratinės valstybės, kurių piliečiai labiau patenkinti sveikatos sistema? Esu įsitikinęs, kad vienas kertinių akcentų – pasitikėjimas medikų bendruomene.

Medicina tampa vis labiau specializuota. Geram kiekvienos srities išmanymui reikia skirti daug studijų ir praktikos metų. Deja, tenka pripažinti, kad sukauptas potencialas neretai skandinamas biurokratiniuose reikalavimuose, kurie atima brangų laiką ir tiesioginį darbą su pacientu. Medicinos srityje dirbančiuosius nuolat kamuoja galvosūkis – kaip padaryti, kad gydytojas galėtų skirti maksimaliai laiko pacientui, būtų išlaikytas aukštas ir saugus paslaugų standartas?

Paradoksas, tačiau mediko darbo sąlygas ir reikalavimus kuria biurokratai, dažniausiai neturintys jokio ryšio su pacientu. Todėl esu įsitikinęs, kad priimant sprendimus dėl medikų darbo reglamentavimo, medicinos paslaugų organizavimo ir tiekimo, į šį procesą būtina įtraukti pačius medikus.

Gausūs užsienio šalių pavyzdžiai rodo, kad medikų savivalda (Medikų taryba arba Medikų rūmai) yra sėkmingas ir pasiteisinęs sprendimas. Medikų tarybos arba Medikų rūmai sėkmingai prisideda ne tik organizuojant kokybiškas paslaugas pacientams, bet ir gerokai mažina valstybės biurokratinį aparatą. Daugelyje šalių profesinėms savivaldoms suteikiama licencijavimo teisė, studijų kokybės priežiūra. Toks medikų įtraukimas į valstybės reikalus garantuoja, kad bus labiau suvokiami paciento poreikiai ir taikoma geroji medicinos praktika.

Praėjusios kadencijos Vyriausybė sudavė stiprų smūgį, iš esmės susilpnindama vienintelę medikų profesinę savivaldą – Odontologų rūmus – atimdama daugiau nei dešimtmetį turėtą teisę išduoti licencijas. Sprendimus priėmę biurokratai neįvertino, kad Rūmai rūpinasi ne tik savo bendruomenės nariais – rūpinasi Lietuvos žmonių sveikata, dalyvauja sveikatinimo projektuose, labdaringoje veikloje, dalyvauja kuriant medicinos ir higienos normas ir siekia užtikrinti Lietuvos gyventojų saugumą burnos sveikatos srityje ir tam naudojamos tik iš narių mokesčių surinktos lėšos.

Labai norisi tikėti, kad naujajai valdančiajai daugumai nepristigs ryžto ištaisyti savo pirmtakų paliktas klaidas. Maža to, linkiu visomis išgalėmis stiprinti profesines savivaldas, sudaryti visas sąlygas kurtis ir veikti naujoms – tai būtų išties gražus privačios iniciatyvos ir valstybės veiklos rezultatas bei parodytas pasitikėjimas medikais ne tik ligai prispyrus.