V. Gailius: Lietuva – ten, kur gyveni

V.Gailius

Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius sako, jog Lietuva nesibaigia ties Vilniaus riba. Interviu „Šiaulių kraštui“ meras dalijasi įžvalgomis apie rengiamą šalies Bendrąjį planą, jo koncepciją ir tikslus stiprinti regionus. Jis pabrėžia, jog „planas be veiksmo – dienos svajonė“ . O besikeičiančios valdžios tik stiprino centralizavimo procesus, o ne regionų ir savivaldos galias.

„Nesu iš pakraščio“

– Seimas yra patvirtinęs šalies Bendrojo plano koncepciją, kitaip sakant, šalies teritorijos raidos viziją iki 2050 metų, o liepos pabaigoje pateikti svarstyti BP sprendiniai iki 2030 metų. Patvirtinta tokia koncepcija, kad Lietuva nebebus dalijama į Vilnių ir kitą Lietuvą, bus vystoma 14 urbanistinių centrų, padalintų į penkias partnerystės grupes. O kokią situaciją matote, žiūrėdamas iš Lietuvos pakraščio?

Nesutinku, kad esu iš Lietuvos pakraščio. Aš labai dažnai pabrėžiu, jog Lietuva ties Vilniaus riba nesibaigia – Lietuva yra ten, kur gyveni.

2020 metais baigia galioti dabartinis šalies Bendrasis planas, todėl dėl naujo Bendro plano projekto buvo daug komunikavimo Seime. Tai labai svarbus dokumentas Lietuvai, Vyriausybės įtrauktas į strateginių projektų paketą. Bendrasis planas turėtų būti pagrindiniu Lietuvos teritorijos raidos dokumentu, o jo koncepcija turi galioti net iki 2050 metų. Bet ar tikrai taip atsitiks?

Pasikeis parlamentas. Su kiekvienu parlamentu nuo pat Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo tikiuosi, kad bus daugiau kompetencijos ir mažiau interesų, kad situacija keisis į gerąją pusę. Bet tokios intelektinės galios ir kompetencijų, kokios buvo Aukščiausioje Taryboje- Atkuriamajame Seime seniai neturėjome. Vis daugiau yra interesų ir vis mažiau kompetencijos.

Kiekviena politinė jėga ateina su savo programa, savo programos įgyvendinimo planu. Tad lieka daug klausimų, kaip bus su šiuo strateginiu planu, kai pasikeis politinė aplinka?

Turime neįgyvendintus įvairius partijų susitarimus, turime neįgyvendintus referendumus. Ar ir šis dokumentas liks tik priešrinkiminiu dokumentu, kokybiškai organizuotu, gražiai paskelbtu?

Daug jame grafikos ir daug Parlamento narių labiau domino grafika nei turinys. Norėtųsi įsigilinimo, ar tikrai šis dokumentas taps strateginiu, svarbiu ne vien Aplinkos ministerijai, o visoms ministerijoms? Ar veiksmai nenukryps nuo prioritetų? Ar pandemijos akivaizdoje nereikės keisti strategijos ir prioritetų?

Vienaip ar kitaip esu optimistas – tikiuosi, kad šis dokumentas neliks rinkiminis, kad taps pagrindiniu Vyriausybės portfelio dokumentu.

Visi mes – ir jūs, ir aš – savo gyvenimą planuojame. Baigę mokyklą galvojame, kur stosime, ką studijuosime, kur gyvensime: ar bendrabutyje ar nuomosimės butą? O ar pandemija nepakeis mūsų požiūrio: gal iš miestų trauksimės gyventi į kaimą, kur yra saugiau?

Tad noriu, kad šalies Bendrojo plano strategija būtų aiški, kad jis nedulkėtų stalčiuose. Planas be veiksmo yra dienos svajonė, o veiksmas be plano – nakties košmaras.

Rajonas – nei nykstantis, nei tuštėjantis

– Vilnių ir Seimo nario kėdę ryžotės keisti į Joniškio rajono mero, ar kieta ši kėdė? Kokią rajono viziją turite, ką jau pavyko išspręsti?

Aš nė vienos kėdės niekada nesiekiau. Man ta kėdės sąvoka nepriimtina. Nuoširdžiai džiaugiuosi savo sprendimu dalyvauti mero rinkimuose, esu Joniškio rajono žmonių pasamdytas tarnauti ir neturiu teisės nuvilti jų pasitikėjimo.

Esu joniškietis ir niekada nebuvau nuo Joniškio rajono nutolęs. Joniškietis, ar gyvenantis rajone, ar už Atlanto, ar Europos miestuose – visur yra joniškietis.

Sakau, jog kur joniškietis – ten ir Joniškis, ten ir turime atstovauti savo interesams. Visame pasaulyje turime savo ambasadorius, skleidžiančius žinią apie Joniškį ir be jokių šalies strateginių planų. Turėjome Joniškio dienas Vilniuje, o rugpjūčio 15 dieną rengiame Joniškio dienas Rygoje.

Mūsų planas – kad Joniškis būtų žinomas, matomas. Kad kiekvienas joniškietis jaustųsi reikalingas, neužmirštas, nes globaliame pasaulyje darbo tenka ieškotis ir kitur, kur daugiau galimybių užsidirbti.

Žmogui svarbu ir gyvenimo aplinkos kokybė, kad nereikėtų sukti galvos dėl kasdieninių dalykų. Tarp jų tokių svarbių, kaip geriamas vanduo ar nuotekų šalinimas. Kompensuojame išlaidas savarankiškai įrengtų nuotekų tinklų. Vandens kokybės gerinimo įrenginius esame nusprendę įrengti visuose rajono miesteliuose ir kaimuose, kuriuose dar jų nebuvo, per vienerius metus. Žmonių atžvilgiu nesąžininga, kai vis sakome, jog geresnio vandens reikia palaukti, o laukti reikia nežinia kiek. Gyvenimo kokybė, patogesnis gyvenimas yra mūsų plano koncepcija.

Daug dėmesio skiriame susisiekimo, kelių, gatvių asfaltavimo, apšvietimo problemoms spręsti. Tęsiame ankstesniais metais pradėtus projektus. Siekiame pakeisti požiūrį į socialiai pažeidžiamus žmones. Todėl ieškome naujų būdų socialinio būsto problemai spręsti, įrengti šiuolaikines gyvenimo sąlygas atitinkančius butus. 28 tokie butai ką tik perduoti tokiems žmonėms, projektuojama naujo pastato statyba. Atsisakome socialinių būstų, kurie neatitinka šios dienos reikalavimų.

Atsisakome ir savivaldybei nebūdingų funkcijų, parduodame mums nereikalingą turtą.

Viena iš siekiamybių – įveiklinti laisvas teritorijas, pritraukti investicijų, sukurti palankią investicinę aplinką. Niekada nesutiksiu su vertinimu, kai savivaldybės patrauklumas vertinamas pagal tiesioginių užsienio investicijų apimtis. Prioritetą skiriu mūsų žmonėms, vietos verslo galimybėms investuoti. Bet, be abejonės, mes atviri visoms investicijoms, turime derybų ir su tarptautiniais investuotojais.

– Bet ar turite vietos verslo investicijų?

Taip. Tai ir ką tik pastatyta biojėgainė, ir nauja mėsos perdirbimo įmonė, ir ūkininkų investicijos į ūkių infrastruktūrą, ir vietos verslo investicijos į viešojo maitinimo įmones. Turime kuo džiaugtis. Pirmiausia dėkoju mūsų verslininkams, akcinėms bendrovėms, ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms už prisiimtą riziką investuojant ir kuriamas darbo vietas.

– O kokį rajoną pamatėte vėl atvažiavęs čia dirbti, ar iš tiesų yra požymių, kad tai ištuštėjęs, nykstantis rajonas, kaip sako įvairūs ekspertai?

Tie požymiai – „ištuštėjęs, nykstantis“ yra kažkieno galvoje, mintyse ir skleidžiami gal net kaip pasiteisinimas. Aš tokių požymių nematau. Aš matau demografinę krizę visoje Lietuvoje, sudėtinga demografinė situacija, beje, ir Europoje, pasaulyje.

Demografiniai rodikliai gali ne tik kristi, bet ir kilti. Demografinė situacija yra banguojanti. Todėl remiame šeimas, auginančias vaikus. Pas mus yra ir naujagimio kraiteliai, ir pradinukų krepšeliai. Tai ne butaforinis skatinimas. Tuose krepšeliuose – vaikui reikalingi daiktai. Tais, nors ir mažais žingsneliais, kuriame šeimoms palankią aplinką, matome jaunus žmones ir norime, kad jie čia kurtųsi gyventi.

Centralizavimas vyksta

– Ką manote apie teiginius, jog būtina stiprinti regionus? Kaip dabar sprendžiami reikalai?

Ne žodžiais, o darbais Vyriausybė ir Parlamentas, turi rodyti dėmesį regionams. O pastaruoju metu valdžia (kalbu apie kelias Parlamento ir Vyriausybės kadencijas), pradėdama dirbti ir nelabai žinodama, ką daryti, ar tiesiog imituodama veiklą, centralizuodavo įvairias funkcijas, parodydama, jog „procesas vyksta“.

Taip rajonuose neliko teisėsaugos, teisėtvarkos padalinių, mokesčių administravimo, „Sodros“ , Užimtumo tarnybos skyrių ir kitų, dabar tik centre dislokuotų centrinių valstybinių institucijų padalinių. Centrinės įstaigos į centrą sutraukia ir intelektualųjį potencialią iš regionų, ir mokesčių daugiau plaukia Vilniaus miestui.

Tokių centrinių įstaigų, kaip Kultūros paveldo departamentas ar Nacionalinė žemės tarnyba, funkcijos galėtų būti decentralizuotos. Galėtų būti perduotos savivaldybėms ir socialinės apsaugos, užimtumo tarnybų funkcijos. Tiek Vyriausybė, tiek Parlamentas savo įvairius kompetencijų centrus galėtų steigti regionuose.

Mes, pavyzdžiui, galėtume tvarkyti Finansų ministerijos ar kitos ministerijos buhalteriją ar kokį kitą sektorių, ar Parlamento archyvo kokią dalį. Pandemija parodė, jog puikiausiai galima dirbti nuotoliniu būdu, o regionuose yra ir patalpų, ir resursų, ir kompetencijų. Tai būtų realus veiksmas stiprinti regionus ir savivaldą, o ne imitacija prieš rinkimus.

Galime kai kurias funkcijas decentralizuoti, tuomet ne atrodys, jog procesas vyksta, o iš tiesų vyks.

Apie partnerystes – realias ir vizijose

– Keliamas tikslas stiprinti savivaldybių partnerystės ryšius regionuose, ypač funkcinius. Ar randate bendrą kalbą dėl regiono reikalų?

Regiono plėtros taryba, kurioje yra visi apskrities savivaldybių merai, randame ir bendradarbiavimo formatą, ir turinį. Ieškome ir randame būdų, kaip susitarti dėl tam tikrų projektų ir problemų. Be abejonės, tai demokratinis procesas – nei Šiaulių miestas, nei kuris rajonas negali vienašališkai priimti sprendimų. Taryba – kolegialus organas. Tikiuosi, rasime sprendimus ir dėl sudėtingos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro situacijos.

– Ką manote apie Bendrojo plano rengėjų idėją Šiaurės Lietuvoje vystyti dviejų urbanistinių centrų – Šiaulių ir Mažeikių – partnerystę, kuri turėtų didinti regiono konkurencingumą?

Manau, jog tai tik idėja, kurią reikėjo išdėstyti dokumente ir kuri liks tik jame. Tik tiek ir manau. Po keliolikos metų galėsime patikrinti, ar buvau teisus?

– Ar regione būtina lyderystė? Šiauliai garsinasi, jog yra Šiaurės Lietuvos sostinė, o kaip yra iš tiesų?

Niekas nedraudžia taip pasivadinti, mes irgi galime jaustis Šiaurės Lietuvos sostine.

Bet tegu Šiauliai jaučiasi sostine, o mes – Joniškio rajonas – tiesiog esame Šiaurės Lietuvos širdis.

Gerovės valstybės šūkis iškeltas, o nauji skurdo ribos rodikliai rodo, kad šalyje per 300 tūkstančių žmonių pajamos yra mažesnės nei 245 eurų per mėnesį. Ką daryti, kad socialinė atskirtis mažėtų?

Aš su savo požiūriu į šią problemą nebūsiu populiarus. Pas mus atsirado sluoksnis žmonių, kurių užsiėmimas yra nedirbti, gyventi iš išmokų, pašalpų. Tiesiog reikia apsispręsti, ar mes ir toliau remiame piktybinius bedarbius, kurie dabar priskiriami prie socialinės atskirties grupių, ar aiškiai įvardijame, jog tie žmonės dėl savo gyvenimo būdo ten yra atsidūrę ir tiesiog piktnaudžiauja valstybės parama.

Įvardiję piktnaudžiautojus galėsime daugiau pagalbos ir lėšų skirti tiems, kuriems socialinė apsauga iš tiesų reikalinga. Mes rajone kartu su Užimtumo tarnybos darbuotojais labai kategoriškai elgiamės su žmonėmis, kurie vengia darbo ar dirba šešėlyje, kurie piktnaudžiauja išmokomis.

– Kaip pats suprantate gerovės sąvoką?

Gerovę sieju su gyvenimo kokybe: su kokybiška gyvenamąja aplinka, kokybiška politika, sąžininga veikla valstybės tarnyboje, kurios pagrindinis principas – tarnauti žmonėms. Taip pat – su galimybe dirbti ir užsidirbti, su kuo mažesniu valstybės kišimusi į žmogaus privatų gyvenimą ir žmogaus teisių paisymu.

– Ko linkėtumėte visiems?

Sveikatos – kad aplenktų negandos, šiuo metu siaučiančios aplink mus ir pasaulyje.


Interviu pirmą kartą publikuotas www.skrastas.lt