V. Čmilytė-Nielsen. Verslininkai – „antrarūšiai“ rinkėjai, todėl neverti dėmesio?

Taip gali atrodyti pagal dabartinės valdžios prioritetus. Štai, pernai vasarą atėjus sausrai, apie pagalbą žemdirbiams pradėta kalbėti labai greitai ir konkrečiai. Alytaus gaisro atveju Žemės ūkio ministras taip pat suskubo raminti ūkininkus, kad pagalbos jie tikrai sulauks.

Šiandien grėsmė į akis žiūri neretam Lietuvos verslininkui. Taip, ir vėl kalbu apie koronavirusą. Tik ne apie tai – bus epidemija pas mus ar ne. Kai kam šis virusas jau alsuoja į pakaušį. Laimei, kol kas neturime tiesioginių aukų.

Tačiau akivaizdu ir kitkas – netiesioginės koronaviruso pasekmės, kurios tikrai palies tūkstančius lietuvių. Jau matome pirmuosius signalus apie stringančią pramonę, sutrikusį komponentų tiekimą iš viruso apimtos Kinijos. Ir kalbame nebūtinai tik apie didžiąsias gamyklas. Nesklandumus jaučia ir kur kas mažesnės įmonės. Nes jos su palyginti nedideliais užsakymų kiekiais patenka į „eilės galą“.  Todėl ir tiekimo vėlavimus pajunta pirmosios.

Tai – tik vienas, nors ir labai svarbus, sektorius. Tačiau, be pramonės, epidemijos įtaką jaučia ir kiti verslai. Kalbėjausi su maitinimo paslaugų atstovais: jie nenoromis, bet pripažįsta, kad jaučia sumažėjusius klientų srautus. Apie tą patį kalba ir drabužių pardavėjai.

O su kuo susiduria turizmo sektorius? Štai Sakartvele jau atšaukta beveik 90 proc. viešbučių rezervacijų. Kokia situacija pas mus?

Tam, kad išgirstume iš pirmų lūpų, su kokiais sunkumais susiduriama, jau šią savaitę organizuojame susitikimą su verslo asociacijomis. Tikslas – jau dabar išsiaiškinti, kokias rizikas mato skirtingi sektoriai: gamyba, prekyba, maitinimas, viešbučių verslas.

Valdantieji, kurių valioje yra priimti konkrečius sprendimus, apie tai kalbėti neskuba. Galima juos suprasti – valstiečiams artimesni ūkininkai. Taip, ir ši ūkinė veikla yra svarbi. Tačiau ji negali tapti „lygesne“ už kitas veiklas, kurios taip pat pildo šalies biudžetą, kuria darbo vietas.

Ar tai reiškia, kad verslas gali tikėtis kompensacijų? Manau, klausimas turėtų būti ne apie tai. Galima kitokia pagalba. Pavyzdžiui, šalies verslininkai kas mėnesį turi prievolę mokėti įvairius mokesčius. Jei įmonės veikla dėl viruso stringa, ar gali valstybė į tai atsižvelgti ir ne taip griežtai reaguoti į vėlavimus? Aišku, kai verslo atstovai argumentuoja tokį vėlavimą.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad dėl atšaukiamų renginių juos organizuojančios įmonės jau patiria nuostolių. Renginių organizavimo bendrovės neretai yra nedidelės, turi vos kelis ar keliolika darbuotojų.

Kaip Sodra ir mokesčių inspekcija reaguos į verslus, kurie norės laikinai pristabdyti veiklą, išleisti darbuotojus nemokamų atostogų? Gal būtų pats laikas su Finansų ministerija ir Mokesčių inspekcija pradėti diskusiją apie pelno mokesčio už 2019 m. mokėjimo atidėjimą, jeigu įmonė dėl to kreipiasi? Tam tikrų mokesčių mokėjimų atidėjimas galėtų tapti tuo rezervu, kuris leistų įmonei išgyventi sunkiausias kelias savaites ar mėnesius.

Virusas gali paliesti ne tik didžiausias įmones, bet ir glaudžiai su jomis susijusį smulkųjį verslą. Iš beveik 110 tūkstančių Lietuvoje registruotų įmonių pusėje iš jų (56 tūkst.) dirba iki 4 darbuotojų. Dar beveik 60 tūkstančių žmonių dirba savarankiškai su verslo liudijimais ar registravę individualią veiklą.  Šiuo atveju galvoti turime apie įvairaus dydžio verslą. Ir apie įvairų verslą.

Ūkininkams valstybė visada skuba padėti. Gal laikas panašiai reaguoti ir į kitų verslo sektorių patiriamus neprognozuotus sunkumus?