V. Čmilytė-Nielsen. Švietime trūksta ne nacionalinio susitarimo, o pagarbos ir pasitikėjimo

Viktorija Čmilytė-Nielsen

Prezidentas vėl grąžino diskusijas apie švietimą ir nacionalinį susitarimą, primindamas tai, ką sakėme vos tik valdantieji užsiminė apie tokį susitarimą. Taip, jis būtinas. Tačiau tik po rinkimų, kad susitarimas veiktų, o ne virstų dar viena tuščia deklaracija. Susitarimas turi tapti pereinamuoju dokumentu, strateginiu planu, o ne primetamąja instrukcija. Dokumentu, dėl kurio sutarus švietimą būtų galima apsaugoti nuo politinių ciklų įtakos ir kryptingai spręsti įsisenėjusias problemas.

Vienas mūsų, liberalų, pagrindinių tikslų – turėti tokią švietimo sistemą, kuri ugdytų savarankišką ir laisvą žmogų. Kuris tikėtų savo šalimi ir galimybe čia gauti kokybišką švietimą.

Prieš kelias dienas bendravau su Vilniaus universiteto rektoriumi Rimvydu Petrausku. Apie švietimo ateitį bei galimybes. Išgryninome ne vieną skaudulį.

Pavyzdžiui, sunkiai paaiškinamą protų nutekėjimo į užsienio universitetus mastą. Ir kalba eina ne vien apie prestižiškiausias Europos ar JAV aukštąsias mokyklas, o apie gana vidutinius, neretai – ir labai abejotinos kokybės universitetus.

Jau senokai iš pedagogų ir mokyklų vadovų girdžiu, kokią žalą sistemai daro mokyklų reitingavimas. Taip pat – nuolatinis “kalimas” viešojoje erdvėje, kokie prasti mūsų vaikų rezultatai, kokiose žemumose mūsų universitetai pagal tarptautinius reitingus.

Taip, konkurencija – būtinas progreso variklis. Tačiau negalime gyventi nuolatinėje saviplakoje. Dauguma tėvų supranta, kad, jeigu jie nuolat savo vaikui kartos, koks jis nevykęs, padarys nepataisomą žalą visam gyvenimui. Nuolatiniai priekaištai lyderių neišugdo.

Tad kodėl mes nuolat kartojame viešai visiems “savo vaikams”, kokie žemi jų pasiekimai ir kokie “nevykę” mūsų universitetai? Taip, bėdų turime. Tačiau kuri šalis jų neturi? Taip, dalis universitetų programų buvo praradusios ryšį su realybe. Bet ar tikrai mūsų universitetai ir kolegijos nekonkurencingi ir mūsų vaikai negabūs? Taip nėra.

Nemažiau aktualios mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros (MTEP) finansavimo problemos.

Šios srities finansavimas Lietuvoje ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio, ir tai rodo prieštaravimą dažnai deklaruojamai ambicijai, kad Lietuva turi tapti aukštos pridėtinės vertės, inovacijų šalimi. Akivaizdu, kad pirmiausia tam privalome skirti adekvatų finansavimą ir keisti sistemą, kuomet, mokslininkams dalyvaujant tarptautiniuose projektuose, egzistuoja lietuviškos užmokesčio “lubos”. Toks požiūris tampa stabdžiu dirbti Lietuvoje.

Universitetai jaučia, ir augančią problemą dėl to, kad dirbantys studentai ne visada gali susikoncentruoti į studijas. O tai ilgainiui prisideda prie studentų “nubyrėjimo”. Viena iš galimybių – bazinė stipendija.

Universiteto vadovas pritarė ir mūsų programoje iškeltai mokyklų savarankiškumo vizijai. Kai iškeliamas tikslas, suteikiami resursai, tačiau būdai tikslui pasiekti nustatomi pačios mokyklos bendruomenės.

Būtent savarankiškumo suteikimas ir skatina progresą bei pasitikėjimą. Ne griežtos direktyvos iš centro, be teisės suklysti. Ne draudimai ir pertekliniai reglamentavimai. Su jais gyvename jau ne vieną dešimtmetį. Akivaizdu – laikas keistis.