V. Čmilytė-Nielsen. Mokinių žinių kokybė kris. Tam turime ruoštis jau šiandien

Pirmadienį mokyklos „grįžta“ iš priverstinių atostogų ir tęs nutrūkusį mokymo procesą nuotoliniu būdu. Tačiau jau girdime vis garsesnius balsus apie galimas tokio mokymo problemas. Ir tai veda prie aiškios išvados – per karantiną mokymo procesas nebus toks pat, koks būna klasėse. Neišvengiama šių mokslo metų pabaiga turės įtakos mokymosi kokybei. Vaikų žinių lygis gali kristi.

Kokias problemas matome šiandien? Viena skaudžiausių – techninių galimybių stoka, nes yra šeimų, kurių vaikai ne tik kad kompiuterių neturi, bet ir šilto maisto. Kitos gi negali turėti tiek įrenginių, kad visi šeimos vaikai tuo pačiu metu galėtų lankyti virtualias pamokas. Dar viena problema – disciplina. 30 vaikų nelengva suvaldyti juos matant. Kaip mokytojams tai daryti seksis sėdint prie kompiuterio?

Šie keli klausimai tik ledkalnio viršūnė. Niekada dar neturėjome tokio iššūkio. Neturėjome ir galimybės jam pilnai pasiruošti. Todėl neverta stebėtis, jei šis procesas nebus sklandus.

Ir ar neatsitiks taip, kaip jau ne kartą, kad dėl visko liks kalti mokytojai? Dabar jie palikti savarankiškai spręsti daug naujų problemų. Geriau ar blogiau, jie, tikiu, susitvarkys. Tačiau trukdžių išvengti nepavyks.

Vyriausybė kalba apie kompiuterių pirkimą 35 tūkstančiams vaikų. Tai – geras pirmas žingsnis. Tačiau nepakanka į namus atnešti kompiuterį. Reikia interneto ryšio. O tada ir trečia problema – ar vaikas, iki tol neturėjęs kompiuterio, per dieną ar savaitę staiga išmoks juo naudotis taip, kad galėtų mokytis nuotoliniu būdu? Per mėnesį – galbūt. Jei su juo kažkas dirbs, apmokys naudotis nauja įranga. Ir jos „neužlaušti“ užsižaidus su programomis interneto platybėse.

Labai tikiuosi, kad bent didžioji dalis tų kompiuterių tikrai pasitarnaus mokymuisi.

Matome, kad kiekviena mokykla ir net kiekvienas mokytojas dabar savarankiškai sprendžia nuotolinio mokymo uždavinius. Tik priminsiu: mūsų mokyklose daugiausiai mokytojų yra 50–59 metų amžiaus. Tikiu vyresnių žmonių gebėjimu prisitaikyti prie modernių technologijų, bet būkime realistais – mokytojams toks staigus persiorientavimas taip pat yra rimtas išbandymas. Ir papildomas stresas. Kaip jiems padedama? Konsultuojama centralizuotai, ar jie ir vėl palikti išplaukti vieni?

Įvertinus visą tai, galime ramiai prognozuoti, kad vaikai nebus mokomi taip, kaip mokėsi iki kovo 12 d. Techninės spragos, disciplina, greitai diegiamos naujovės lems, kad vaikai paskutinį mokslo metų trimestrą mokysis „pro pirštus”. O tai – visų mokslo metų trečdalis. Netikiu, kad vaikai į mokyklas grįš, Europos šalys turi daugiau drąsos nei mūsų politikai, jie tiesiai sako – mokyklos liks užvertos ne tik balandį, bet ir gegužę. Na, o birželį Lietuvoje prasideda atostogos. Kitose šalyse mokslo metai trunka ilgiau, jie gal dar spės sugrįžti į klases. Mūsiškiai – kažin.

Todėl jau šiandien turime ruoštis, kaip kompensuosime praradimus. Ankstinsime kitus mokslo metus ir juos pailginsime? Keisime 2020-2021 metų mokymų programą? Klausimas painus.

Kaip sulyginsime žinias tų, kurie namuose mokysis stropiai ir tų, kurie iš vis nesijungs? Ne todėl, kad valstybės dovanoti kompiuteriai gali būti iškeisti į svaigalus. O gal net neįjungti. Ne, tiesiog vis dar gana didelė Lietuvos tėvų dalis ugdymą visiškai patiki mokyklai ir namuose su vaikais praktiškai nedirba.

Kelsiu šį klausimą artimiausiame Švietimo komiteto posėdyje, bendrausiu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Mes ir taip neblizgame su pasiekimais. Turime rasti sprendimų, kad karantinas netaptų dar vieniu mūsų pažangos inkaru. Ir dar viena priežastimi linčiuoti mokytojus. Kuriems, beje, premjero pažadas kelti atlyginimus, įsigalios tik šių metų rugsėjį. Turėjo įsigalioti. Kai Lietuvos ekonomikai į akis nežvelgė epidemija.