V. Čmilytė-Nielsen. Ministrui palikta teisė spręsti, kas skęs greičiau

Vakar Seime pritarus įstatymams dėl pagalbos verslui, nebuvo aiškiai iškomunikuota, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministrui palikta teisė spręsti, kurioms įmonėms bus kompensuota 60 proc. darbuotojų atlyginimo, o kurioms – 90 procentų.

Suprantu, kad valstybės resursai nėra bedugniai. Tačiau taip pat puikiai suprantu, kad tokia selektyvi pagalba, kuomet vieno žmogaus rankose paliktas sprendimas, kam metamas gelbėjimosi ratas, o kas paimamas į valtį, yra gana pavojingas. Juolab, kad tai palikta ministerijai, kuri nepasižymi labai efektyviu darbu. O mūsų biurokratijos sprendimų greičiai bei procedūros nėra labai sparčios. Ne visada ir racionalios.

Labai viliuosi, kad šįkart nebus kuriamos dirbtinės problemos verslams, kurie šiandien patiria didžiausius nuostolius per pastarąjį dešimtmetį. Nors prieš dešimt metų turėjome labai rimtą krizę, jos metu bent galėjo dirbti ir viešbučiai, ir kavinės, ir parduotuvės, ir dar daug kitų verslų. Dabar gi dauguma jų užsidarė ar tuoj užsidarys. Jau girdžiu, kad kavinėms, gaminančioms maistą išsinešti, pirmųjų karantino dienų apyvarta nepadengia kaštų. Akivaizdu, žmonės ir taupo, ir saugosi, o baimindamiesi dėl savo pajamų tvarumo įjungia nebūtino vartojimo stabdį.

Mūsų, liberalų, siūlymas buvo kompensuoti 80 proc. visiems be išlygų. Seimas nutarė, kad geriau yra balsuoti dėl kito varianto. Paliekant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM) galimybę pasirinkti, kas gaus  90 proc., o kas – 60 proc. subsidijas.

Todėl mes, liberalai, aktyviai bendraujame su įvairių organizacijų atstovais ir, jei tik gausime žinių, kad ministerijos sprendimais verslui nepagrįstai neskiriama maksimali galima subsidija, darysime viską, kad taip neatsitiktų.

Pirmą žingsnį žengiu jau šiandien, kreipsiuosi į ministrą dėl nevyriausybinio sektoriaus organizacijų, kurios baiminasi, kad gali likti pamirštos, kaip ne kartą jau buvo pasielgta su NVO.

Suprantu, šiandien skauda daugeliui. Ir ministrui bus labai nelengva spręsti, kam padėti daugiau, o kam – mažiau. Juk kiekvienas sprendimas – tai žmonių, jų šeimų likimai.

Tačiau taip pat tikiu, kad bus ne tik priimami racionalūs sprendimai, bet ir įsiklausoma į opozicijoje esančių politikų idėjas ir siūlymus. Vakar ir pozicija, ir opozicija pademonstravo, kad, kai valstybei reikia ryžtingų žingsnių, galime balsuoti vieningai.

Priminsiu vakarykščio sprendimo esmę. Paskelbus ekstremalią situaciją arba karantiną, į sudėtingą situaciją patekus įmonei, darbdaviai gali skelbti prastovą arba dalinę prastovą. Tada  valstybė prisidės prie darbo užmokesčio mokėjimo darbuotojams. Kai įmonėje paskelbiama prastova dėl ekstremalios situacijos ar karantino, darbuotojas turi gauti ne mažiau nei minimali mėnesio alga ir iš jo negali būti reikalaujama atvykti į darbą.

Darbdavių patiriamos išlaidos bus kompensuojamos skiriant darbdaviui subsidiją –  60 proc. nuo darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 607 eurų „ant popieriaus“, arba 90 proc. nuo darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 607 eurai „ant popieriaus“ tuose sektoriuose, kur nustatyti Vyriausybės apribojimai ekstremalios situacijos arba karantino metu.

Kaip matome, formuluotės nėra paprastos. Tikėkimės, kad SADM sprendimai bus aiškesni.