V. Čmilytė-Nielsen. Koronovirusas – ne tik medicininė, bet ir socialinė problema. Neignoruokime to

Lietuvoje užfiksavus pirmą „vietinį“ koronaviruso atvejį, prasideda kitas infekcijos plėtros etapas. To, deja, reikėjo laukti. Ir tam ruoštis. Būtina ir toliau dėti visas pastangas, kad užkratas plistų kiek įmanoma lėčiau, būtų kuo labiau kontroliuojamas, maksimaliai aplenktų rizikos grupės žmones.

Tai – gyvybiškai svarbūs, būtini, bet nepakankami sprendimai. Negalima apsiriboti taktiniais veiksmais, reikia strateginio matymo. Pirmiausia, reikia pripažinti, kad tai ne vien epidemiologinė krizė. Mes jau susiduriame su socialiniu krizės aspektu, kurio pasekmės visai netolimoje ateityje gali būti labai grėsmingos.

Serga ne institucijos, serga gyvi žmonės. Mūsų bankinė sistema sveika, mes neturime finansinės krizės, nes yra pasimokyta iš 2007-2010 m. situacijos. Mūsų ekonomika šiandien neserga, tačiau ji patiria kolosalų stresą. Gyventojai taip pat yra sukaupę tiek santaupų, kiek dar nėra buvę. Tačiau dabar labiausiai pažeidžiami yra žmonės, kurie ne tik rizikuoja tapti viruso aukomis. Visa Lietuva priversta keisti gyvenimo būdą, trūkinėja socialiniai, ekonominiai ryšiai, tai sukelia grandininę reakciją, žmonės netenka darbo, pajamų, atsiduria netikrumoje. Tai, kas vyksta yra ne vien medicininė, bet ir socialinė problema, kuri nesprendžiama smogs ne mažiau stipriai, nei epidemija.

Ką siūlau? Taip, reikia griežtai vykdyti epidemijos suvaldymo planą, į kurį įeina neatidėliotinos priemonės – karantino laikymasis, testavimas, apsaugos priemonės (pirmoje eilėje gydytojams), medicininės pagalbos prieinamumas, operatyvus informavimas ir kiti svarbus dalykai.

Tačiau labai svarbu pažvelgti į padėtį plačiau, vertinti įvairius scenarijus, ieškoti efektyvių priemonių maksimaliai suvaldyti socialines pasekmes. Reikia laikyti ranką ant pulso, atidžiai klausyti, ką šneka ekspertai, verslas, nuolat stebėti situaciją, tikslinti sprendimus. Vienos priemonės gali veikti dabar, bet būti neefektyvios rytoj, todėl svarbu lanksčiai reaguoti į besikeičiančią padėtį.

Esu įsitikinusi, Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centrui turi vadovauti žmogus, gerai suvokiantis strateginių sprendimų, socialinės problematikos reikšmę. Tai nekeičia operatyvinio reagavimo lygmens, nes epidemiologinis aspektas yra labai svarbi socialinės problematikos dalis.

Ir ekstremalių situacijų operacijų centras privalo bendrauti su kiek galima daugiau įtakingų sprendimų priėmėjų. Verslo ir įvairių organizacijų vadovai turi labai platų ryšių tinklą visame pasaulyje. Šiandien mums tai yra gyvybiškai svarbu – galimybė greičiau gauti priemonių ir vaistų neturi priklausyti nuo atskirų asmenų užsispyrimo ar kaprizų. Kolegos politikai, neužsidarykite savo „bokštuose“, girdėkite pasiūlymus. Jų yra labai racionalių.

Aš ne tik tvirtai tikiu, kad Lietuva turi visas galimybes suvaldyti situaciją. Aš tvirtai žinau, kad mes jas turime – intelektualines, organizacines, finansines. Tačiau reikia, kad tos galimybės būtų realiai įgyvendinamos – nuosekliai, planingai, racionaliai. Be draskymosi, tarpusavio kaltinimų, be galvos kišimo į smėlį, be informacijos slėpimo. Reikia strateginių sprendimų, kurių akivaizdžiai negali priiminėti užsikasę taktiniuose reikaluose. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo su mažesniais nuostoliai įveiksime krizę.