V. Čmilytė-Nielsen. Kaip ruošiamės koronavirusui: realiai ar popieriuje?

Praėjęs savaitgalis parodė, kaip arti prie Lietuvos priartėjo koronavirusas. Šiaurės Italijoje jau mirė 3 žmonės, 11 šio regiono miestelių izoliuoti ir  mokosi gyventi karantino sąlygomis. Į Vilnių kasdien atvyksta lėktuvai iš Milano, baimės apimto regiono sostinės. Ar mes jaučiame Lietuvos sveikatos valdininkų pasiruošimą tam, kas neišvengiamai ateina pas mus? Iš Kinijos per savaitę grįžta vienetai. Iš Šiaurės Italijos – po kelis šimtus per parą. Ar esame pasirengę laiku nustatyti pavojų ir į jį reaguoti? Šią savaitę į Liberalų sąjūdžio frakciją kviesime ministrą A. Verygą, norime išgirsti, kokia yra reali situacija.

Mūsų visuomenė labai jautri ir inertiška. Naujausias pavyzdys, ką gali padaryti baimės ir nepasitikėjimo valdžia įelektrinta žmonių vaizduotė – Ukraina. Čia  dešimtys žmonių akmenimis apmėtė su policijos palyda į vieną iš šalies sanatorijų vežamus iš Kinijos evakuotus žmones. Beje, nesergančius, o tik pabėgusius iš užkrato zonos.

O kaip reikalai Lietuvoje? Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnų šiuo metu dėl koronaviruso stebima daugiau nei 100 asmenų, kuriems taikomos profilaktinės priemonės. Tai yra iš viruso rizikos zonų grįžusiems gyventojams rekomenduojama vengti didesnių susibūrimų vietų, nesinaudoti viešuoju transportu, pagal galimybes likti namuose.

Tačiau taip ramu tik todėl, kad kol nenustatytas nė vienas susirgimas. Nesunku įsivaizduoti, kas kiltų po pirmosios žinutės apie, pavyzdžiui, iš Italijos atkeliavusį sergantį žmogų. Pakanka prisiminti Alytų, kad suprastum, jog ne instrukcijos užgesina gaisrus. Tada buvo daug nesusikalbėjimo ir, jeigu tikėti Alytaus meru, melo.

Panašu, ir dabar jo neišvengiama. Štai Šanchajuje gyvenantis architektas Mindaugas Skrupskelis melu apkaltino Lietuvos vidaus reikalų ministrę, kuri esą teigė, kad su visais Kinijoje gyvenančiais lietuviais susisiekta, paklausta, ar nieko netrūksta.

Sveikatos apsaugos ministras viešai ramina visuomenę, kad Lietuva pilnai pasiruošusi naujajam koronavirusui. Tačiau jis kalba itin abstrakčiai. Tikiuosi, ministras ras laiko atvykti šią savaitę į Seimą ir atsakyti į šiuos bei kitus konkrečius klausimus:

1. Kaip pasirengta priimti skrydžius iš Milano ir aplinkinių oro uostų? Taip pat, informacija ir rekomendacijos, ar verta keliauti šiomis kryptimis?
2. Kodėl vis dar nėra viešai platinamų atmintinių, ką daryti žmonėms, kuomet šalyje bus nustatytas pirmasis viruso atvejis? Kaip apsisaugoti? Dabar apie apsaugos priemones galima rasti tik pavienių gydytojų įrašuose socialiniuose tinkluose. O kur Sveikatos apsaugos ministerijos indėlis informuojant visuomenę?
3. Ar yra konkretus ekstremalios situacijos planas, suderintas su kitomis ministerijomis, kaip bus elgiamasi Lietuvoje nustačius koronavirusą? Ne tik su VRM, bet ir, pavyzdžiui, su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? Baigėsi moksleivių atostogos, ar mokyklos jau informuotos, kaip elgtis su vaikais, kurie pajunta peršalimo simptomus? (ką informuoti, ką daryti ir t.t.). Ką daryti su mokiniais? Leisti į mokyklą ar ne?
4. Ar Sveikatos apsaugos ministerija turi duomenų, kiek šiuo metu šalyje yra medicininių kaukių? Ar buvo susitikimai su vaistinių tinklų atstovais? Juk užtektų pirmo infekuoto asmens, kai visuomenė pultų ieškoti apsaugos priemonių. Kokia situacija šiame sektoriuje?  Nes, pavyzdžiui, su gripo vakcina pernai buvo labai rimtos problemos, o ministerija parodė, kad negeba pasirūpinti tuo, kas pakankamai gerai prognozuojama.  Pavyzdžiui, Japonijos Vyriausybė bendrauja su kaukių gamintojais, tariasi dėl kiekių. Ką tuo klausimu daro mūsų Vyriausybė?

Tai – tik keli klausimai. Ir nors pastaruoju metu Lietuvos visuomenė, atrodo, apsiprato su greičiau ar lėčiau didėjančia koronaviruso susirgimų ir mirčių statistika, tačiau Ukrainos pavyzdys rodo, kad yra ir kitų rizikų. Ar Lietuva yra joms visoms pasirengusi? Ar, kaip Astravo atveju, gebame tik užpirkti jodo tablečių?