V. Čmilytė-Nielsen. Ignoruojant bėdas sporte jis tampa purvinu įrankiu

Viktorija Čmilytė-Nielsen

Ar futbolas ir šachmatai gali turėti ką nors bendro? Taip. Aktyvią ir labai ištikimą bendruomenę, pagarbą varžovui, savo sporto šakai gyvenimus pašventusius žmones. Už tai sulaukiančius paramos ir pagarbos. Deja, tai – idealas. Realybė gali būti visiškai kitokia. Ypač jei sporto funkcionieriai į sporto šaką pradeda žvelgti kaip į savo įtakos ar verslo įrankį.

Taip nutiko Lietuvos futbole. Panašių apraiškų yra ir pasaulinėje šachmatų federacijoje (FIDE).

Ar ne per daug drąsu FIDE lyginti su LFF? Taip, tai skirtingo mastelio organizacijos. Tačiau bėdos jų yra panašios. Demokratijos stoka, pokiliminiai susitarimai, valdžios uzurpavimas, kritikų eliminavimas visomis priemonėmis. Ir realios situacijos ignoravimas. Deja, tai kasdienybė, su kuria šiandien susiduria minėtų sporto šakų atstovai.

Kai dar aktyviai žaidžiau šachmatais, su kitais profesionalais pusiau juokais kalbėdavome, kad save gerbiantis profesionalus žaidėjas išsiskiria tuo, jog bus konflikte su dažniausiai nekompetentinga, nepasvertus sprendimus priimančia federacija. Nes aukšto meistriškumo, savo sritį puikiai išmanatys sportininkai, paprastai turi ir tvirtą nuomonę ir pakankamai drąsos kritikuoti tuos, nuo kurių sprendimų priklauso jų ateitis.

Lietuvos šachmatuose, laimei, didelių nesutarimų pavykdavo išvengti. Manau, tai susiję ir su tuo, kad ši intelektualinė sporto šaka niekada nepatekdavo tarp prioritetinių. Jai skiriamos biudžetinės lėšos būdavo itin kuklios, tad ir konkuruoti nebūdavo dėl ko. Akivaizdu, kad sporto pinigai ir jų dalybos Lietuvoje nuolat kelia labai daug aistrų.

Kitokia situacija nuo seno susiklostė FIDE. Šios organizacijos vadovo postas suteikia politinio svorio ir atveria plačias galimybes. Tai patvirtina ir šiandieninio FIDE vadovo Arkadijaus Dvorkovičiaus pavyzdys. Dabartinė FIDE viršūnėlė užtikrina, kad šachmatai išiktų Kremliaus įtakos zonoje. Deja, greitų pokyčių tikėtis labai sunku. Juolab, kad situaciją pakeisti galintys žmonės yra nustumti nuo sprendimų.

Todėl apmaudu stebėti, kaip į panašų liūną klimpsta ir Lietuvos futbolas. Tik mes čia turime pranašumą  - gyvename demokratinėje valstybėje ir turime demokratinius įrankius. Privalome juos pradėti naudoti.

Natūralu, kad demokratijos stoka ir nešvariais valdymo metodais nusivylę sąžiningi sporto žmonės, išnaudoję visas turimas priemones, imasi kitų būdų. Tampa politikais iškeldami savo kovą į kitą, politinį lygmenį, kur atsiranda galimybė panaudoti turimą patirtį ir realizuoti savo viziją.

Tokių žmonių, puikiai išmanančių sporto pasaulio niuansus labai reikia nacionalinėje politikoje.

Juk sportas, jau daugelį metų stumdomas iš vienos ministerijos į kitą, visiškai nepelnytai yra podukros vietoje. Tuo tarpu, būtent vaikų sportas, į sveiką gyvenseną nukreiptas fizinis aktyvumas – yra puiki galimybė pakeisti pavojingą  tendenciją, kuri lemia, kad kasmet mes Lietuvoje turime vis mažiau sveikų vaikų.

Puikiai suvokdami sisteminių pokyčių sporte būtinybę, mes, Liberalų sąjūdžio politikai, akcentuojame sportą ir sveikatinimą, kaip vieną iš savo prioritetų, sritį, kurią būtina stiprinti, daryti kuo plačiau prieinamą ir skaidriai valdomą. Sieksime šių pokyčių.