V. Čmilytė-Nielsen. Ar visuomenė supranta poreikį švietimo sistemos pokyčiams?

Tai – pirmas klausimas, kuriuo reiktų vadovautis rengiant partijų susitarimą. Deja, prieš kelerius metus švietimo reformos būtinumą kaip problemą, kurią turėtų spręsti politikai, apklausoje įvardijo tik 5 proc. žmonių. Nieko keista, kad matydami tokias visuomenės nuotaikas politikai nieko nedarė. Deja, ir šiandien vardydami pagrindines problemas gyventojai mini augančias kainas, žemus atlyginimus ir emigraciją. Švietimas vis dar nepatenka į svarbiausių aktualijų penketuką.

Kai toks visuomenės požiūris, ką mes pasieksime nacionaliniais susitarimais? Kaip žinia, Vyriausybės parengtas susitarimas daugelio partijų netenkino dėl kokybės. Todėl Seime sudaryta laikinoji Seimo narių grupė „Dėl Lietuvos švietimo ateities“. Tapau šios grupės pirmininko pavaduotoja.

Ar tai reiškia, kad pakeičiau nuomonę dėl susitarimo? Ne. Vis dar laikausi nuomonės, kad tokį susitarimą pasirašyti reikia po rinkimų, nes dalies partijų ir politikų, kurie šiandien nori diktuoti sąlygas ateičiai, Seime gali tiesiog nebebūti. Todėl ir įsipareigojimus turėtų prisiimti tie, kurie juos įgyvendins.

Mano tikslas šioje grupėje yra atskirti taktinius dalykus nuo strateginių. Vyriausybės parengtame susitarime viskas suplakta į vieną. Jau šiandien Vyriausybė gali priimti teisės aktus dėl pedagogų atlyginimų, Seimui pateikti įstatymų projektus dėl mokyklų pavaldumo, jų tinklo pertvarkymo, jungtinių klasių ir t.t.

Bent trečdalį darbų, surašytų dabartinio susitarimo juodraštyje, Saulius Skvernelis su Švietimo ministru gali pradėti įgyvendinti jau dabar. Mes Seime palaikysime tuos įstatymų projektus, kurie bus skirti realiems pokyčiams švietimo sistemoje.

Tokį veiksmą įvertinčiau kaip realų valdančiųjų ryžtą keisti situaciją. Dabar gi premjero patarėja viešai pripažino, kad daugelis sprendimų tame susitarime yra nepopuliarūs ir sunkiai įgyvendinami. Ko gero, tai yra paprastas paaiškinimas, kodėl susitarimas stumiamas būtent dabar – rinkiminiais metais. Lengva problemas sukurti kitiems.

Valdantiesiems jau sakiau: ženkite pirmus drąsius žingsnius ir pamatysite susitarimą realybėje. Aš tikrai palaikysiu visas racionalias idėjas dėl švietimo.

Bet ne tokias, kaip pademonstravo Vyriausybė, pernai rudenį pabėgusi nuo savo pažado 2020 metais pedagogų atlyginimams skirti 117 mln. eurų. Vietoj to, ji šiems metams sukrapštė vos 61 milijoną. Ir tai tik nuo rugsėjo 1 dienos.

Mano nuomone, mokytojams turi būti skirta ne dvigubai mažiau, o dvigubai daugiau. Be to,  nedviprasmiškai pasakyta, kad per 3 metus atlyginimai paaugs mažiausiai 50 procentų. Taip, tai reiškia papildomus 250-300 milijonų eurų per metus. Juos rasti bus tikrai nelengva. Tačiau būtina.

Dabar universitetai jau nebesurenka studentų į pedagogų specialybes, net siūlydami 300 eurų stipendijas. Jauni žmonės tiesiog nemato prasmės tapti pedagogais. Kuo tai gresia? Katastrofa.

Tačiau tai – tik viena iš trijų didžiausių bėdų šiandien, šalia pinigus ryjančio neefektyvaus mokyklų tinklo ir pasenusio mokymo turinio bei formų.

Nustokime kalbėti apie pašalpas ir minimalius atlyginimus. Išdrįskime pasakyti, ties kokia praraja stovime, ir pripažinti, jog esame šalis, nusigręžusi nuo švietimo. Liaukimės žiūrėti sau po kojomis – ten mūsų ateities nėra.

Šiuo metu mes ir taip per daug giliai nugrimzdome į politinius viduramžius. Tiek sprendimais, tiek politine kultūra. Laikas – švietimo epochai.

Tik taip galime vaikams suteikti galimybę gyventi geriau nei jų tėvai.

Štai toks yra mano tikslas laikinojoje darbo grupėje. Gairės, dėl kurių gali sutarti partijos ir kurių „galiojimo laikas“ bus gerokai ilgesnis nei vienas politinis ciklas. Aiškūs tikslai, kuriuos įgyvendinti pradėsime po rinkimų. Iki jų – uždaviniai vykdomajai valdžiai. Jeigu ji dar turi drąsos ir valios keisti situaciją.