S. Kairys. Vyriausybė jau žino, kiek uždirbs dėstytojai, o kiek mokytojai – nutyli

Vasario pabaigoje Gintauto Palucko Vyriausybė paskelbė priemonių plano projektą, pagal kurį įgyvendins savo programą, kol bus valdžioje. Perskaičius 55 psl. sudarančią priemonių lentelę ir ilgiau stabtelėjus ties numatomomis švietimo priemonėmis, kyla keli klausimai.

Kodėl Vyriausybė neišpildo Seimo valios?

Kokie ambicingi siekiai aptirpo juos įtraukus į priemonių planą?

Kur iš švietimo dingo nusiteikimas stabdyti blogas reformas ir rengti auditus?

Tai kokia vis dėlto bus pedagogo alga 2028 metais?

Ar pastovus mokyklų tinklo gelbėjimas dera su ugdymo kokybe?

Ar aukštasis mokslas tikrai yra vien MTEP vystymas ir bendrabučių renovacijos?

Vertinant Vyriausybės programos įgyvendinimo planą bendrai, krinta į akis tai, kad pačioje programoje buvo 780 siekių, o įgyvendinimo plane liko 503 priemonės. Išvada dvejopa: viena vertus, ministerijos neišpildė Seime valdančios koalicijos suformuotos užduoties (jos neapima visų Vyriausybės programos nuostatų), kita vertus, programos įgyvendinimo priemonių plano kontekste rinkiminės tezės galėjo atsimušti į sveiko proto logiką ir liko tik tai, ką šios kadencijos Vyriausybė sugebės priimti ar bent atnešti į Seimą.

Švietimo dalyje neliko vieno pagrindinių programinių siekių: „Audituosime ir stabdysime karštligiškai vykdomas reformas, kurios gali turėti neigiamų pasekmių švietimo sistemai“. Priemonių plane nerasime nei identifikuotų reformų, kurias reikia stabdyti, nei auditų, apie kuriuos garsiai kalbama ne tik švietimo srityje.

Neliko ir Vyriausybės programinės nuostatos apie akademinės savivaldos stiprinimą, neliko nė žodžio ir apie privatų švietimo sektorių kaip vieną didžiausių baubų, pieštų rinkiminės kampanijos metu. Aptirpo ir ambicingi siekiai kalbant apie visuotinį ikimokyklinį ugdymą nuo 2 m. amžiaus, visuotinį neformalųjį švietimą, o vienas pagrindinių ministrės akcentų – visos dienos mokyklos deklaracija – susitraukė iki 10 eksperimentinių mokyklų iki 2028 m. visoje Lietuvoje.

Toks įspūdis, kad ši kadencija švietimo sektoriuje pasižymės tuo, kad bus stengiamasi kuo ramiau praleisti ketverius metus, nesiimant jokių ryškesnių darbų, pasiliekant iliuzijoje, jog švietimo sektoriuje – nieko nedarymo laikas, nes visi pavargę nuo prieš tai buvusių reformų.

Atkreipkime dėmesį į vieną pagrindinių tikslų – pedagogų atlyginimų kėlimą. Susidaro įspūdis, kad ministerija nesijaučia tvirtai ir savo įsipareigojimą paslėpė po formuluote, kad mokytojų atlyginimai „2028 m. pabaigoje sudarytų ne mažiau kaip 170 proc. pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio“. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto metu bandžiau gauti atsakymą, kaip suprasti šį biurokratinį žargoną, kokia tai bus faktinė suma, kokį sieks procentą nuo vidutinio atlyginimo, tačiau jokio tikslaus ir aiškaus skaičiaus ministerija neįvardino. Beje, kai nori, ministerija sugeba įvardyti konkretų skaičių: pavyzdžiui, dėstytojų atlyginimų kėlimo priemonė nustatyta labai tiksliai, kad „2028 m. pabaigoje akademinių darbuotojų vidutinis darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip 4340 eurų“. Kai nori – gali, kai nesi užtikrintas arba bijai – slepi.

Kai kurie ministerijos uždaviniai atrodo labai ambicingai, nes iki šių metų spalio žada „subalansuoti bendrojo ugdymo mokyklų tinklą, užtikrinant teisę gauti kokybišką ugdymą(si), nepriklausomai nuo to, kokioje vietovėje mokinys gyvena“. Akivaizdu, kad turimas omenyje Vyriausybės nutarimas, kuriuo numatomos išimtys, kai apibrėžtais atvejais galima nereikalauti maksimalaus apibrėžto moksleivių skaičiaus klasėse, jei pusę tos finansinės naštos prisiima savivaldybės. Vis dėlto dauguma savivaldybių savo tinklo klausimus jau yra išsisprendusios, o ši pseudoproblema labai reikalinga socialdemokratų retorikai palaikyti. Į bet kokią pastabą, kai keleto likusių atokių, mažuose miesteliuose esančių, ant išnykimo ribos egzistuojančių mokyklų gelbėjimas niekaip nedera su švietimo kokybe, gauni tiradą socialdemokratinių lozungų, kaip svarbu regionai, o regionuose švietimo kokybė esą net geresnė nei didžiuosiuose miestuose, nes klasės mažesnės. Sutikčiau diskutuoti dėl moksleivių skaičiaus klasėse mažinimo, bet šiuo atveju mes kalbame apie mažas mokyklas, pakibusias ant išnykimo ribos, o ne apie mokyklas regionuose iš principo.

Galima turėti skirtingą požiūrį, kaip tobulinti bendrąjį ugdymą. Tačiau vis garsėja kritika, kad šioje kadencijoje labai mažai dėmesio tenka aukštajam mokslui. Aukštojo mokslo dalį tikrai vertėtų dar gilinti, plėsti ir tobulinti, nes solidžia dalimi to nepavadinsi, kai akcentas fokusuojamas į aukštojo mokslo tarptautiškumą (kas nėra blogai) ir bendrabučių atnaujinimą. Kalbama ir apie mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą (MTEP), bet neužčiuopiama reali problematika, kaip Lietuva panaudoja didžiules lėšas MTEP, kiek patentų yra komercializuojama ir pan. Kitaip tariant, kai kur skiriame itin daug lėšų, o kai kur vis dar gyvename akmens amžiuje.

Ko dar tikėčiausi iš Vyriausybės priemonių plano švietimo srityje? Manau, per kadenciją ministerija galėtų dar labiau išvystyti aukštojo mokslo autonomijos klausimą ir atnešti į Seimą Mokslo ir studijų įstatymo naują redakciją, nes iki šiol gyvename iš esmės 2009-ųjų švietimo dvasia (tiesa, buvo ir vėlesnė 2017 m. redakcija, tačiau esminiai pokyčiai įgyvendinti prieš 15 metų).