S. Kairys. Puikus, naujas „valstiečių“ pasaulis

Pastaruoju metu net sunku spėti sekti informaciją apie naujausius greičio matuoklius, trikojų lokacijas, vaizdo kamerų sistemas, mobiliajame telefone nespėjame atsakyti agree ar decline į įvairiausias užklausas dėl privačių asmens duomenų naudojimo ar nenaudojimo.

Šie metai mūsų šalyje taip pat prasidėjo su trenksmu – paskelbta apie Žvalgybos įstatymo pataisas, kurios įteisina prevencinį tarnybų pokalbį su bet kuriuo asmeniu, ir viskas vardan tos Lietuvos ir šalies interesų gynimo. Maža detalė: administracinė bauda už neatvykimą į prevencinį pokalbį paverčia šią priemonę privaloma, o tai – dar vienas įvartis į privatų piliečio gyvenimą valstybės naudai.

O kur dar valdančiųjų demonstruojama povyza ir nemenko atgarsio prieš gerus metus sulaukusios idėjos, nukreiptos prieš žiniasklaidos laisvę?

Jei kiekvieną aukščiau išvardintą priemonę analizuoji atskirai, atrodo, kad nieko čia blogo: kameros užfiksuos kiekvieną niekšą, keliuose nebeliks kelių erelių, o nedraugiškų valstybių šnipai neturės jokių šansų paveikti mūsų žmones.

Bet įvertinkime visumą. Nori nenori, pradedame judėti kiniškos svajonės link. Netyčia užsižiūrėjus telefone į draugo žinutę feisbuke ar kolegos laišką el. pašte, valstybė tą pačią sekundę nuskaičiuos baudą iš jūsų asmeninės sąskaitos už netinkamą elgesį einant per perėją. Kinijoje jau dabar žmonės skenuojami įvairiausiose vietose: padarę kažką ne taip, tampate nelojaliu savo šaliai piliečiu ir gyvenimas jums tampa labai sudėtingu. Prašau, nerodykite šios pastraipos Agnei Širinskienei, jai tikrai patiks….

Ši Lietuvos valdžia per savo kadenciją auklėjo visuomenę kaip įmanydama – botagu, o ne švietimu. Baigiame priprasti prie režimo, kada, kur ir ką gerti, valgyti. Nedaug trūko, kad net šuns lojimas būtų reglamentuotas minučių tikslumu. Įsivaizduokite, ką jie dar sugalvotų, jei savo idėjoms įgyvendinti pasitelktų technologijas. Gerai, kad šito per ketverius metus neįvaldė – turbūt feisbuke tik su gimtadieniu vienas kitą galėtume pasveikinti ir „pamojuoti“, bet ne daugiau.

Aldous Huxley „Puikų, naują pasaulį“ aprašė dar 1931 m., tačiau stebėtinai tiksliai. Šaunu, kad šios kadencijos knyga tapo George Orwel „Gyvulių ūkis“, kitą kadenciją, baisu, kad neprireiktų atsiversti vieno ar kito distopijos žanro šedevro.

Ateities valstybė ir saugumo iššūkiai reikalauja nemenko intelekto. Moraliniai dalykai taip pat be galo svarbūs, nes vis daugiau reikia diskutuoti apie asmens laisvės ir valstybės rimties, saugumo balansą. Blogose rankose ir geri įrankiai gali būti naudojami manipuliacijai ir savo valdžios išlaikymui, prisidengiant valstybe.

Europoje pilna pavyzdžių, kaip visuomenė išrenka tuos, kurie faini, gražiai kalba, prisistato „tautos gelbėtojais“ arba tiesiog kalba tai, ką pavargęs žmogus nori girdėti. Didžiausia bėda, kad tokiu keliu atėjusius politikus labai sunku iškrapštyti. O krapštyti reikės, nes rizika įgyvendinti kinišką svajonę ir atsibusti puikiame, naujame „valstiečių“ pasaulyje prie Baltijos jūros – egzistuoja.