S. Kairys. Kaip valstybės ribojimus paveldui paversti galimybėmis? Laikas – dabar

Panašu, kad Vyriausybė ištraukė prieš 10 metų ruoštus daugiabučių renovacijos planus, kuriais, kaip ir tada, taip ir šiandien – vėl žada gaivinti stojantį statybos sektorių. Kaip sekėsi tas gaivinimas matome daugumoje miestų. Deja, labai lėtai. Siūlau nebekartoti dešimtmečio klaidų ir prisiminti, kad yra dar viena dėmesio ir atnaujinimo laukianti sritis – paveldo sąrašuose esantys pastatai. Gali atrodyti, kad juos gaivinti yra sunkiau nei sovietinius vienodus blokinukus? Kaip pažiūrėsi – Kaunas turi 5 metų sėkmės istoriją, kaip dirbti kartu su pastatų savininkais.

Neįmanoma kiekviename istoriniame pastate įkurti muziejų, to ir nereikia siekti. Tačiau įmanoma paveldui sėkmingai rasti vietą šiandieniniame pasaulyje. Kasmet Kauno savivaldybė paveldo pastatų atnaujinimo programai skiria beveik 1 milijoną eurų. Nedaug, atrodytų? Žiūrint su kuo lyginsi. Štai valstybė visos Lietuvos paveldo pastatų atnaujinimui per metus skiria 2,2-2,8 mln. eurų. Turėkime omenyje, kad iš viso šalyje yra apie 26 tūkst. kultūros paveldo registrinių objektų, kai tuo tarpu Kaune – 1500.

Kaunui pavyko sukurti Paveldotvarkos programą, kuri kasmet veikia vis efektyviau ir plačiau. Jau atnaujinti 114 paveldo pastatų fasadų, šiais metais eilėje dar beveik pusšimtis. Jau ne pirmą rudenį matome tiek pastolių šalia tvarkomų pastatų, kiek jų paskutinį kartą buvo turbūt tik tarpukaryje. Ir ši programa veikia pirmiausia dėl privačių savininkų ar gyventojų iniciatyvos ir supratimo.

Programos pradžioje prioritetiniais pastatais buvo įvardinti stovintys pagrindinėse miesto centro gatvėse, menantys Laikinosios sostinės laikotarpį. Per kelerius metus geografija prasiplėtė ir šiuo metu jau atnaujinami ir atokesnėse gatvelėse esantys istoriniai pastatai. Jų yra labai įvairių – tai ir daugiabučiai, kurių gyventojai į savo turtą žiūri ūkiškai, ir verslas, įsigijęs paveldo pastatus iš viešųjų institucijų.

Universitetai ne vieną reikšmingą pastatą buvo pavertę vaiduokliais, tačiau atsiranda privatūs savininkai, kurie prikelia pastatus naujam gyvenimui. Puikus pavyzdys – šiais metais į programą atkeliavę ikoniniai miesto pastatai – „Pienocentras“ ir „Pažangos rūmai“, kuriuos KTU ir VDU pavyko parduoti.

Kiekvienas miestas tikrai turi istorinių pastatų: nuo apleistų dvarų, iki priklausančių solidžioms viešosioms institucijoms. Natūralu, kad tokių pastatų savininkams atnaujinti fasadus dėl papildomų reikalavimų, kainuoja daugiau. Nes privalu išlaikyti saugomus fasadus, kitus elementus. Todėl atrodo sąžininga, kad valstybė, pateikdama reikalavimus, taip pat prisidėtų ir atnaujinant. Juk laimi visi. Kaune pastatų savininkai gauna iki 50 proc. fasadams atnaujinti reikalingų lėšų.

Šiuo metu, kai komercinių ir gyvenamųjų objektų statybose nežinomybė ir neaiškumas dėl ateities, tikrai reikia galvoti apie paramą statybų sektoriui, nes jame dirba labai daug žmonių. Tik nenukreipkime visų lėšų įprastai renovacijai. Žvelkime plačiau ir kūrybiškiau.

Prisiminkime miestų, dvarų paveldą. Jo turime ne tik Vilniaus Senamiestyje ar Kauno Naujamiestyje. Ar valstybė nesupranta, nenori, ar negali – čia jau kitas klausimas.

Papuoškime savo miestus ir saugokime tai, kas svarbu ir vertinga.