S. Kairys. Ar Biručio milijardas įveiks putino humanitarinės politikos dekretą?

Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui paskelbus, kad visuomenėje būtina diskutuoti apie rusijos kultūrą, kartą ir visiems laikams nusibrėžkime mūsų visuomenės santykį su šia vadinamąja rusijos kultūra, arba, kaip jie patys sako, „didžiąja“ rusijos kultūra, arba dar kitaip – „rusišku pasauliu“. Nes iš tiktųjų nėra čia apie ką daug diskutuoti. Diskusijoms laikas praėjęs. Kairiųjų viceministrai savo „Vkontakte“ paskyras su gazmanovo čiastuškomis turėjo išsitrinti seniai.

Ministrui pažadėjus neleisti toliau vykdyti „Kremliaus naratyvo ekspansijos“ į kaimynines šalis, padėkime jam ir kitiems atpažinti ir susipažinti, kaip ji vykdoma. Dabartinė putino tironija kaip informacinį ginklą užsienyje panaudos visa, kas rusiška. Ir net kas nebūtinai rusiška – pasisavins tai ir panaudos. Tai liudija paties putino dekretas, kurį jis pasirašė dar 2022 m. rugsėjo 6 d., tačiau Lietuvoje liko beveik nepastebėtas.

Prezidento zakazu Nr. 611 dėl humanitarinės politikos užsienyje koncepcijos patvirtinimo rusija, teikdama „pagalbą“ užsienio valstybėms, kurios „susiduria su laisva atskiroms valstybėms būdinga istorinių įvykių interpretacija savo geopolitiniais interesais“, pareiškia teisę kištis į šias suverenias buvusios Sovietų Sąjungos teritorijas, pirmiausia Sakartvelą, Moldovą ir Baltijos šalis, kad apsaugotų vietinių rusakalbių grupių teises.

Dekretas deklaruoja: „rusijos kultūra buvo rusijos ir rusų tautos simbolis visais istoriniais laikais. Jo išskirtinumą pasauliui parodė ne tik iškilių literatūros, muzikos ir mokslo atstovų, tokių kaip Tolstojus ir Dostojevskis, Čaikovskis ir Šostakovičius, Mendelejevas ir Kurčatovas darbai, bet ir  daugiatautės rusijos žmonių turtingas kultūrinis ir dvasinis paveldas“. Istorines meno asmenybes dabartinis režimas paverčia propagandos riteriais.

Ne tik literatūros, muzikos ir mokslo kūrėjai tampa rusijos humanitarinės ekspansijos užsienyje subjektais, bet ir rusiškas gyvenimo būdas. Viena šios valstybės užduočių – „rusijos pasauliui būdingų tradicijų ir idealų apsauga, išsaugojimas ir propagavimas“.

Ne tik menas ir tradicijos, bet ir pati kalba yra humanitarinės politikos užsienyje tikslas, kurį režimas įgyvendina stiprindamas „rusų kalbos vaidmenį, reikšmę ir konkurencingumą šiuolaikiniame pasaulyje“.

Dekretą ypač verta prisiminti Š. Biručiui gruodžio pabaigoje ištarus, kad „iš karto uždėti neigiamą štampą tautybei ir jų kultūrai (…) yra visiškai neteisinga, neadekvatu ir politikai taip elgtis neturėtų“. Sausio 11 d. Rimos Urbonaitės laidoje paprašytas sugrįžti prie šios temos atsakė, kad diskusijos nebetęs, vis dėlto pridūrė, kad „ta diskusija bus būtina visuomenėje“. Diskusija būtina, bet jis jo nebetęs?

Leiskite pratęsti man. Turėtume rimčiau padiskutuoti, ką veiks Š. Biručio už milijardą buriama kultūrinė kariuomenė. Sekmadienį televizijoje jis paskelbė savo credo: 1,5 proc. nuo BVP skirti naujai valstybės gynybos programai – Lietuvos minkštajai galiai stiprinti. Praėjusių metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas pasiekė beveik 80 mlrd. eurų, vadinasi, į šalies kultūrinius pajėgumus ministras nusiteikęs įlieti dar 1,2 mlrd. eurų.

Atitinkamą tikslą savo programoje išsikėlė ir dabartinė Vyriausybė, nusiteikusi „gynybos ir pilietinio sąmoningumo srityse plėtoti kultūros minkštąją galią“. Neaišku, kokius uždavinius turėtų spręsti kuriama kultūrinė kariuomenė. Ar Lietuvos kultūra turės pasiekti rusišką auditoriją, kad įtikintų rusus, kaip jie klysta? Ar Lietuva už šitą milijardą kurs savo Holivudą ar Bolivudą ir kitais būdais pasaulyje garsins lietuviškus menus? Ar mes už šiuos pinigus turėtume patys kultūrinėje vidaus rinkoje atprasti nuo to, ką savo „humanitarinės politikos užsienyje“ priemonėmis primeta Kremlius?

Pusantro procento yra labai konkretus skaičius, kurio pagrindimas lieka miglotas. Galima tarti, kad už šiuos pinigus valstybė turėtų pasiekti gyventojus, kurie, pavyzdžiui, nepritaria karinės paramos Ukrainai teikimui (Krašto apsaugos ministerijos užsakymu 2023 m. gruodį atliktos apklausos duomenimis, tokių yra mažiau nei ketvirtadalis) – tai yra tą visuomenės dalį, kuri turi kitokią nuomonę negu Lietuvos nacionalinis interesas.

Ar gyventojų atvedimas į protą tikrai vertas daugiau kaip milijardo, ar tai bus pagrįsta politika? Manau, visuomenininkai ir kultūros asmenybės kaip Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas ar Olegas Šurajevas vien iš pašaukimo, be valdžios pagalbos solidžiai sustiprino Lietuvos minkštąją galią ir toliau ją stiprina. Tie, kas iki šiol nesuprato, kokia pabaisa yra rusija ir jos kultūra, jau nebesupras. Nebesupras net už milijardą.

Apibendrinkime: režimas užsieniui pristato, kokia svarbi jo humanitarinės politikos dalis yra menas, tradicijos, kalba. Manau, šitoje vietoje galime padėti štampą. Jeigu domiesi rusijos meno paveldu ir vartoji rusų kalbą vietoje alternatyvų, padedi rusijai vykdyti jos užsienio politiką. Tam suprasti nereikia milijardo.

Minėtoje televizijos laidoje Š. Birutis dar tarė, kad „kritinis mąstymas (…) yra gynimo ir saugumo dalis“. Tikiuosi, ministras tokį principą taiko ir sau. O ir visiems kitiems tai retkarčiais verta pasikartoti (ypač pretenduojantiems dirbti viceministrais).