Raimundas Lopata. Litvinizmas yra antivalstybinė veikla

2023 m. spalio mėnesį vaizdo įraše trys ginkluoti vyrai, prisistatantys tikrais Baltarusijos patriotais, kreipiasi į Lietuvos žmones, valdžią ir grasina man bei dar vienam Seimo nariui dėl pasisakymų apie baltarusių pretenzijas į Vilnių ir Lietuvos istoriją.

Po pusantrų metų Valstybės saugumo departamentas pareiškime paaiškina, kad tai buvo pradinis Baltarusijos ir Rusijos KGB operacijos etapas prieš Lietuvą, siekiant sukiršinti baltarusius su lietuviais.

Įdomu, kas tie asmenys ir kur jie dabar, kaip ir daugelis kitų, anot VSD, vykdantys panašaus pobūdžio veiklą Lietuvoje? Gal jie jau suimti? Mes apie tai kol kas neinformuojami.

Paskelbtame VSD pareiškime kalbama apie Baltarusijos ir KGB vykdomą informacinę-psichologinę operaciją, lydimą bandymų vykdyti smurto išpuolius prieš Lietuvoje apsigyvenusius baltarusius ir „imituoti litvinizmo ideologiją propaguojančių baltarusių ir prieš juos tariamai kovojančių lietuvių grupių veiklą“.

VSD smerkia litvinizmą, teisingai perspėja apie bandymus supriešinti baltarusių diasporą su Lietuvos visuomene ir kurstyti nepakantos baltarusių opozicijai atmosferą.

Neaiškios lieka tik kelios aplinkybės. Ar litvinizmas – tik Baltarusijos ir KGB produktas? Ar litvinizmas – savaime esantis reiškinys, kurį kursto KGB? Ir kuriai litvinizmo daliai reikia priešintis?

Priminsiu. Litvinizmas – tai istorinis ir politinis reiškinys, susijęs su LDK palikimu.

Šis palikimas bent jau dviem tautom – lietuviams ir baltarusiams – yra labai reikšmingas formuojant etnopolitinę tapatybę. Abi jos pretenduoja į LDK paveldą.

Mums, lietuvių tautai, nekyla abejonių, kad šią valstybę kūrė lietuvių etnosas, kad didieji kunigaikščiai buvo lietuviai ir šnekėjo lietuviškai. Tačiau yra kita pusė. Kokia ta kita pusė?

Prisimenant Aliaksandro Lukašenkos žodžius, esą LDK baltarusių valstybė ir „mes žinome kam priklauso Vilnius“, galėtume tvirtinti, kad šis pasakojimas yra turbūt ir režimo istorinis pasakojimas, sutampantis su kraštutine litvinizmo versija.

Ir, žinoma, tezė, jog LDK buvo baltarusių valstybė, tiesiogiai atitinka net tik radikalaus litvinisto Pozniako, bet ir Putino pasakojimą apie „rusų pasaulį“. Kaip sako žymus baltarusių istorikas Aleksandr Bialyj, litvinizmas – tai Rusijos civilizacijos pasienio ideologija.

Čia galime prisiminti neseną epizodą iš baltarusių diskusijoje išsakytų minčių, kad jie prieš lietuvišką, etninį Vilnių ir kad jie turėtų, kaip rusėnų palikuonys, įnešti baltarusišką kultūrą į Lietuvos sostinės gyvenimą. Net būti aktyvūs politiškai ir dalyvauti rinkimuose. Kodėl baltarusių emigracijai rūpi Vilnius, o ne kova už Baltarusijos laisvę?

Ar litvinizmas Lietuvai pavojingas?

Mes nežinome jo tikrojo skaitlingumo ir masto. Bet litvinistų neigiama baltiškoji LDK kilmė ir pobūdis, lietuvių kaip LDK subjekto egzistavimas, pretenzijos į Vilnių ir Vilniaus priklausomybės Lietuvai kvestionavimas – visa tai antivalstybinė veikla. Ji skleidžiama ir per socialinę žiniasklaidą, o taip pat iš Varšuvos transliuojamu ir iš dalies Lenkijos finansuojamu „Belsat“ kanalu.

Klausimas būtų ir toks: ko čia gali ir turi imtis valstybė ir ką gali nuveikti istorikai, kultūrologai, politologai? Kalbant apie valstybę, mūsų URM galėtų oficialiai kreiptis į Varšuvą, reikalaudama paaiškinti, kodėl kanalo turinyje atsiranda laidos nukreiptos prieš Lietuvą. Kalbant apie akademinį pasaulį, galėtų ir toliau vykti diskusijos LDK, Lietuvos ir Baltarusijos istorijos ir jos aktualizavimo temomis, kurias buvo pradėjęs praeitos kadencijos Ateities komitetas kartu su Sviatlanos Cichanouskajos biuru.

Tai galėtų būti ir žingsnis, aiškinantis skirtumus ir brėžiant ribą tarp baltarusių opozicijos, vadovaujamos S. Cichanouskajos, ir litvinizmo šalinininkų. Šią ribą būtina akcentuoti Lietuvoje, aiškiai atskiriant prieš Lietuvą emigracijoje veikiančius baltarusių litvinistus ir už Baltarusijos išlaisvinimą emigracijoje veikiančius baltarusių opozicionierius.

Suprantama, kad geopolitiniam baltarusių apsisprendimui ypač svarbūs veiksniai – istorinė atmintis ir savimonė. Jie yra gyvybiškai reikšmingi, politines bendrijas telkiantys ir jų tapatumą užtikrinantys veiksniai.

Buvo momentas, kai prieš keletą metų „atradome“ Kostą Kalinauską, 1863 – 64 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją didvyrį, kataliką ir poetą, kuris paskutinį eilėraštį prieš mirtį skyrė Baltarusijai baltarusių kalba.

Tai, kad K. Kalinauskas, būdamas kovos prieš carizmą ir Muravjovą-koriką simboliu, tuo pačiu yra vienas reikšmingiausių asmenybių baltarusiškame nacionaliniame panteone, galėjo atverti netikėtas galimybes dar vienai Baltarusijos istorinės savimonės krypčiai. Bet kol kas tai nėra išnaudota.