Raimondas Imbrasas. Lietuvoje ūkininkavimas miškuose tapo politinio popso taikiniu

Aplinkos ministerija 2026 metams eilinį kartą nustatė mažesnę kirtimų normą. Aplinkos ministras savo įsakymu patvirtino, kad kitais metais valstybinių miškų pagrindinių ir tarpinių kirtimų norma bus mažesnė 5,7 proc.

Kaip viešai skelbia ministerija, tai bus didžiausias kirtimų normos sumažinimas per dešimtmetį. Kirtimų norma sumažinta nuo Vyriausybės patvirtintų maksimaliai leidžiamų iškirsti 11 850 ha iki 11 179 ha (671 ha mažiau), o kirtimų apimtys juose nuo 3620 iki 3405 tūkst. (215 tūkst. mažiau) kietmetrių medienos.

Paviršutiniškai žvelgiant tai atrodo sveikintinas ir populiarus sprendimas, nes akivaizdu, kad didžioji dalis visuomenės nori, kad mūsų miškuose būtų kuo mažiau vykdoma ūkinė veikla. Bet, lygiai taip pat akivaizdu, kad galbūt dar didesnė visuomenės dalis nori, jog Lietuvoje būtų kuriamos darbo vietos, tvarkomi keliai, didinamos pensijos, mokytojams mokami didesni atlyginimai, tinkamai finansuojama krašto apsauga. Abu šie visuomenės interesai kardinaliai prieštarauja vienas kitam: pirmasis mažina valstybės finansines galimybes, antrasis reikalauja išlaidas didinti.

Normalios politikos svarbiausia užduotis būtų surasti ir užtikrinti balansą tarp, šių skirtingų visuomenės poreikių. Deja, pastaruoju metu, politikai lengvabūdiškai, pataikaudami „žaliam radikalizmui“, miškų ūkinės veiklos srityje renkasi naujų ribojimų, draudimų kelią. Tik jie nėra sąžiningi ir nepasako, kad tokie sprendimai sumažins Lietuvos ir jos gyventojų ekonominę gerovę.

Sumažėjęs žaliavinės medienos kiekis, tiesiog, mažins medienos apdirbimo sektoriaus indėlį į valstybės ekonomiką.

O jis iki šiol buvo tikrai reikšmingas. Ilgus metus vystytas medienos pramonės sektorius generuoja iki 9 % nacionalinio bendros vertės produkto ir 11 % eksporto. Medienos pramonės įmonėse dirba apie 55 tūkst. šalies darbuotojų. Dažnu atveju, medienos perdirbimo įmonės yra įsikūrusios regionuose ir taip padeda spręsti regionų ekonominio atsilikimo ir didelės bedarbystės problemas. Medienos pramonės sektorius kiekvienais metais valstybės ir savivaldybių biudžetus papildo šimtais milijonų eurų sumokamų mokesčių.

Deja, Aplinkos ministerija, priimdama sprendimus mažinti kirtimo normas visiškai nevertino pasekmių ekonomikai.

Viešai teigiama, kad sprendimas yra priimtas atsižvelgiant į Valstybinės miškų tarnybos siūlymą. Tačiau, taip ir nėra aišku, kokiais motyvais yra paremti skaičiavimai. Kodėl kirtimų norma yra mažinama būtent 5,7 %, ne 3 ar 10 %?

Nepaisant to, kad Vyriausybė keturių metų periodui nustato maksimalias leistinas kirtimo normas valstybiniuose miškuose, kiekvienais metais Aplinkos ministerija gali jas nustatyti savo nuožiūra, neviršijant Vyriausybės nustatytos ribos. Toks neapibrėžtumas labai apsunkina Lietuvos investicinį klimatą, stabdo bet kokią medienos pramonės plėtrą. O kai kurios įmonės, susidūrusios su neprognozuojamomis tiekimo grandinėmis, jau rimtai svarsto apie savo verslo iškėlimą į kitas šalis.

Aplinkos ministerija, savo pranešime teigia, kad sprendžiant „ …buvo atsižvelgta… ir į medienos pramonės poreikį planuoti veiklą bei tiekimo grandines.“ Švelniai tariant, tai yra teiginys, kuris neatitinka tikrovės. Medienos pramonė ne kartą valdininkams signalizavo, kad nuolatinis neaiškumas bei žaliavinės medienos tiekimo nestabilumas yra didžiausia kliūtis sėkmingai vystyti šį sektorių. Deja, ir šis konkretus sprendimas buvo padiktuotas politikų pigaus noro pataikauti garsiai triukšmaujantiems žaliųjų organizacijų atstovams, o su medienos pramonės atstovais absoliučiai jokios diskusijos nebuvo. Nors Aplinkos ministerijos atstovai, pabrėžia, kad jų tikslas yra užtikrinti subalansuotą miškų naudojimą, deja, pastaruoju metu šis balansas vis labiau yra pažeidžiamas valstybės ekonominės veiklos sąskaita.

Panašu, kad Aplinkos ministerija jau seniai turi funkcinį interesų konfliktą. Viena vertus, ji yra atsakinga už gamtos apsaugos valdymą valstybėje, kita vertus, miškų ūkio reikalai ir Miškų urėdijos veikla, irgi yra jos pavaldume. Suprantama, kad žiūrint iš efektyvaus valdymo principų, ūkinės veiklos kuravimas turėtų būti perduotas Žemės ūkio arba Ekonomikos bei Inovacijų ministerijoms, kurios Lietuvoje yra atsakingos už ekonominės veiklos rezultatus.

Aplinkos viceministrė ragina „prisiminti nemedieninės miškininkystės naudą, o ne tik skaičiuoti parduotą medieną“. Labai teisinga idėja- privalome siekti įvairiapusiško Lietuvos miško įveiklinimo. Tik deja, kol kas tai yra gražūs žodžiai ir nieko daugiau. Labai įdomu, kiek darbo vietų nemedieninė ekonomika sukūrė, kokias įplaukas į biudžetą sunešė? Bijau, kad paaiškės, jog tai yra tik ministerijos gražios vizijos, skirtos viešiesiems ryšiams.

Kaip žinia, valstybės biudžetas gyvena ne iš vizijų, o iš ūkio subjektų ir žmonių sumokamų mokesčių. Aplinkos ministerija, ignoruodama visuomenės ekonominius poreikius, pasirinko griežtinimo kryptį, kuri atsisuks prieš žmonių pastangas kurti gerovę.

Panašu, kad trumpalaikis noras efektingai sublizgėti ir gauti pigių populiarumo balų paėmė viršų. Iš patirties žinome, kad ekonomika nemėgsta politikų perdėto kišimosi. Šiuo metu Lietuvos miškų ekonomika yra tapusi politinio popso taikiniu. Ir tai nežada nieko gero nei žmonėms, nei valstybei, nei patiems miškams…