R. Lopata. Respublikos diena

Gegužės 15-oji – Respublikos diena. Ką šiandien mums reiškia Respublika?

Pirmiausia, istorinę atmintį ir konstitucinį tęstinumą. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę, bet neapibrėžė jos valdymo modelio. 1920 m. gegužės 15 d. susirinko Steigiamasis Seimas ir vienbalsiai pritarė Aleksandro Stulginskio pasiūlytam konstitucinės svarbos aktui:

„LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS, REIKŠDAMAS LIETUVOS ŽMONIŲ VALIĄ, PROKLAMUOJA ESANT ATSTATYTĄ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ, KAIPO DEMOKRATINĘ RESPUBLIKĄ, ETNOLOGINĖM SIENOM IR LAISVĄ NUO VISŲ VALSTYBINIŲ RYŠIŲ, KURIE YRA BUVĘ SU KITOM VALSTYBĖM (Gyvas pritarimas).“

Aktas suprastas kaip Vasario 16-osios nutarimo sutikrovinimas bent keliais svarbiais aspektais.

Iki tol lietuviai, skelbdami apie valstybės atkūrimą, dažniausiai aiškino, kad ji atkuriama etnografinėse ribose. Todėl Lietuva gręžiasi į visus etnografinės Lietuvos plotus tiek Rytuose, tiek Vakaruose (Prūsijos Lietuva), tiek Pietuose (Seinai). Rytuose lietuviai daug kur buvo jau perėmę slavų kalbą, sakėsi esą gudai, vietiniai ar lenkai pagal katalikų tikėjimą. Vis dėlto, pabrėžiant etnografinį valstybės atkūrimo pagrindą, jis neretai buvo kaitaliojamas į etnologinį.

Štai tuometinis viceministras Petras Klimas 1920 m. balandžio 9 d. laiške Lietuvos atstovui Estijoje ir Suomijoje Vytautui Gyliui, atsakydamas į pastarojo klausimą, ką reiškia terminas „etnologinis principas“, gan irzliai rašė: „Mes manome, jog tat Tamstai jau senai turėtų būt žinoma, kaip mūsų Valdžia stato mūsų sienų klausimą. Etnologijos terminas yra pastatytas vietoj etnografijos todėl, kad daug kam „etnografija“ yra suprantama kalbos vartojimo prasme. Gi Lietuvoje, pav. Vilniaus gub. rytuose (Ašmenos, Lydos, Vilniaus apskrityse ir kitose) lietuviai vartoja maišytą kalbą (lenkų arba rusų), nors dar nesenai jie yra kalbėję lietuviškai. Tai, rodosi, yra labai aiškus dalykas.“

Todėl neoficialiai iškilmingame Steigiamojo Seimo atidarymo posėdyje 1920 m. gegužės 15 d. dalyvavo Vilniaus ir Klaipėdos krašto atstovai, o etnologinių (ne etnografinių) sienų terminas pavartotas pakartotinai paskelbtame Nepriklausomybės Akte. Akylas stebėtojas Mykolas Römeris iš karto atkreipė dėmesį į šį terminą: „lietuviai sąmoningai priešpriešina etnologines ribas etnografinėms, nes pirmoji sąvoka yra platesnė ir leidžia prie Lietuvos prijungti tokias teritorijų atkarpas, kurios šiandien jau kalbiniu atžvilgiu nėra lietuviškos.“

Bet svarbiausia – aktas skelbė, kad Steigiamasis Seimas „proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką“.

Beje, rinkimų į Steigiamąjį Seimą dalyviai vėliau primins, kaip ne kartą girdėjo klausimą, kodėl kalbama apie respubliką, o ne apie Lietuvos karalystę. Todėl politikams teko kantriai vardyti respublikos privalumus, kartais primenant, kad ir be karalystės lietuviai esą monarchistai, nes yra katalikai, klausantys savo monarcho – Romos popiežiaus.

Respublikos nuostata buvo pakartota visose vėlesnėse nepriklausomos Lietuvos konstitucijose (1938 m. Konstitucijos tekste buvo atsisakyta sąvokos „demokratinė“). Demokratinę Respubliką savo pamatiniuose dokumentuose 1949 m. skelbė ir Lietuvos partizanai.

Ši konstitucinė tradicija buvo patvirtinta 1991 m. vasario 9 d. vykusio plebiscito metu – už jos išsaugojimą pasisakė 76 proc. Lietuvos gyventojų. Ji įtvirtinta 1992 m. spalio 25 d. priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1-ame straipsnyje, kuris numato, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Priminsiu, kad Gegužės 15-osios aktas minimas ir Kovo 11-osios akte. Tai yra Lietuvos valstybės – Respublikos – konstitucinis pamatas.

Kitaip tariant, Lietuvai gegužės 15 d. yra svarbi ne tik todėl, kad šią dieną į pirmąjį posėdį susirinko pirmoji moderniųjų laikų Tautos atstovybė, bet ir dėl to, kad šią dieną Steigiamasis Seimas apsisprendė dėl Lietuvos valstybei ir Tautai itin reikšmingo klausimo, t. y. klausimo, kokia bus Lietuva. „Vienu balsu“ buvo pasirinkta respublikos kryptis.

Ši kryptis – ne tik istorija, bet ir dabartis. Priminsiu, kad Ateities komitete ruošiant strateginę viziją „Lietuva – 2050“ pabrėžta, kad jos tikslas – netrukdyti Respublikos piliečiams spręsti patiems.

Tai reiktų suvokti ir kaip raginimą, kad valstybėje, vadinamoje Lietuvos Respublika, norėtųsi daugiau respublikos, kai valdžia – iš piliečių, per piliečius, už piliečius. Kad per rūpestį valstybe, kuris irgi ne visada sėkmingas, nederėtų pamiršti kuriančio piliečio.

Kitaip tariant, gegužės 15-oji – gera diena dar sykį paklausti, kokią Lietuvos Respubliką per daugiau nei trisdešimtmetį sukūrėme, kokios būklės demokratiją turime, kokius pamatus politinės tautos savarankiškai ateičiai pasidėjome, ar sukūrėme platformas ilgalaikėms diskusijoms, ar įgijome savivaldos instinktą, ar politikai konkuruoja dėl platesnių laisvių ir kartu atsakomybių suteikimo piliečiams, ar dėl Respublikos materialaus gėrio dalijimo, ar matome Respublikos piliečių rūpestį Konstitucija, žodžio ir minties laisve?

Be rūpesčio Respublika nėra ir nebus bendrai tvarkomų viešųjų reikalų.