R. Lopata. Reikalaujame stadiono, o ne cirko!

Kol kiti miestai stato stadionus, Vilnius juos užstatinėja. Vilniaus valdžia užburia didingomis vizijomis apie nacionalinį stadioną – dar ir didžiausią regione, multifunkcinį kompleksą. Tikrovėje regime tik brangiausią regione ir daugybę teisinių bei moralinių klausimų keliantį projektą. Mero Valdo Benkunsko paaiškinimai apie komplekso statybą tokie sudėtingi, kad sunkiai įkandami logiškai mąstant.

Mes, Vilniaus liberalai, manome, kad užtenka tyčiotis iš miestiečių. Mums reikia stadiono. Ne olimpinio miestelio, ne regioninio sportininkų traukos centro, ne milijoninės koncertų arenos, o stadiono. Nuo pat projekto pradžios pasisakėme už skaidrius, paprastus ir efektyvius sprendimus: siūlėme atskirti stadiono kaip atskiro objekto statybos darbų rangos ir koncesijos konkursus, aplinkinę infrastruktūrą vystyti nuosekliai ir atsižvelgiant į sporto bendruomenės poreikius. Tačiau valdančioji laisviečių ir konservatorių koalicija buvo kaip uola ir rinkosi sudėtingas finansavimo ir koncesijos schemas.

Kas galėtų paaiškinti, kuriame susitikime su vilniečiais miesto valdžia išgirdo pageidavimą stadione įtaisyti vaikų darželį ir sporto muziejų? Vieną dieną planuojama lengvosios atletikos arena, paskui – jau krepšinis. Visa stadiono statybos istorija – tai „Netflix“ serialo vertas filmas arba lyg atgarsis tragikomiško gatvių siaurinimo vajaus, kuomet iš pradžių statėme, paskui ardėme, o paskui vėl iš naujo statėme. Rezultatas kaip ir aiškus: gatvės liko gatvėmis, o milžiniška kaina, kurią mokame už tokius sprendimus, yra ne vienas ir ne du milijonai eurų iššvaistytų miestiečių pinigų.

Stebėtina, kad tuo metu, kai mieste trūksta paprastos sporto infrastruktūros, sporto aikštelių, darželių, naujų mokyklų, slėptuvių ir kitų priemonių miesto gyventojų saugumui padidinti, Vilniaus valdžia lengva ranka suranda „laisvų pinigų“ ne tik įgyvendinti prabangias stadiono „praplėtimo“ idėjas, bet ir padaryti tai per 11 kartų trumpesnį terminą, nei planuota anksčiau! Neaptinkame nei teisinių argumentų, nei moralės.

Juk jeigu keičiasi objekto statytojas ir keičiamos sutarties sąlygos, tai ar niekam nekyla klausimų dėl teisinio sutarties statuso, jos galiojimo? Juolab, kad niekas nenori kalbėti apie „BaltCap“ atsakomybę ir jų neįvykdytas prievoles. Lengvu rankos judesiu miesto vadovai pasiruošę nurašyti 10 mln. eurų netesybų, kurios gresia koncesininkui, ir, priešingai, naujam statytojui pridėti dar keletą dešimčių milijonų iš mūsų biudžeto. Fantasmagorija? Ne, tai meras be cirkų!

Prašome Vilniaus tarybos nepritarti tokiam neatsakingam lėšų švaistymui. Mums tikrai reikia stadiono, tačiau ne tokia kaina ir ne tokiu būdu. „BaltCap“ pasitraukimas iš sutarties – tai galimybė įvardyti klaidas, jų nekartoti ir proga mums visiems surasti greitus ir racionalius sprendimus.