R. Lopata. Naudingi idiotai: Kremliaus tikslai – mūsų pačių žodžiais

Sąvoka „naudingas idiotas“ dažniausiai vartojama apibūdinti žmogui, kuris, pats to nesuvokdamas arba nesuprasdamas platesnių pasekmių, savo veiksmais padeda priešiškos valstybės politiniams tikslams.

Pasak apie Rusijos kognityvinį karą prieš Vakarus rašančios suomių žurnalistės Jessikkos Aro, „vienas dalykas, kai Kremliaus aukšto rango pareigūnai skleidžia nesąmones. Bet jei Vakarų ekspertais laikomi asmenys tokias skelbia savo šalyje, mes jau įtraukti į hibridinio karo sūkurį. Žodžiai „naudingas idiotas“ nenusako tos žalos, kokią Vakaruose daro taip vadinami žmonės“. Ji pastebi, kad Rusijai šiame kare tinka viskas, kas kelia chaosą, skaldo visuomenę diskusiniais klausimais, kursto visuomenės nepasitenkinimą institucijomis, skatina baimes migracija ir islamu, pasisako prieš sankcijas.

Kaip tampama „naudingu idiotu“? Idiotas – iš pažiūros logiškai samprotaujantis, bet klaidingai darantis išvadas iš netinkamai susietų prielaidų. Pavyzdžiui, teiginys „sankcijos baltarusiškų kalio trąšų tranzitui niekaip nepadėjo Ukrainai, priešingai, jai pakenkė per didesnes Rusijos pajamas, todėl jas reikia panaikinti“, ignoruoja svarbią aplinkybę – kokias pajamas ir geopolitines galimybes dėl to gautų ir Baltarusija, ir Rusija.

Per vadinamuosius integracinius mechanizmus Baltarusijos ir Rusijos biudžetai yra susisiekiantys indai. Atsisakius sankcijų baltarusiškų trąšų tranzitui per Europos Sąjungos (ES) teritoriją, Baltarusijos uždirbtos pajamos mažins krūvį Rusijos biudžetui. Bet tai nemažins Minsko priklausomybės nuo Maskvos, o leis Kremliui skirti daugiau pinigų karui prieš Ukrainą. Štai taip pasisakantys už minėtų sankcijų naikinimą tampa „naudingais idiotais“. Klaidingas samprotavimas, nepatikrinti įsitikinimai ir viešumas paverčia juos naudingus Rusijos interesams – mažinti Vakarų ekonominį spaudimą Minskui.

Prisiminkime baltarusių opoziciją Lietuvoje. Minskas ir Maskva sistemingai niekino Sviatlaną Cichanouskąją, skleidė melus apie gaunamą „šešiaženklį“ finansavimą iš Lietuvos ir ragino klausti Vyriausybės, kaip ji išleidžia sunkiai uždirbtus pinigus. Netrukus kai kurie Seimo nariai tam inicijavo peticiją, vėliau – rusiškose ir baltarusiškose informacinėse priemonėse plačiai nušviestą protestą prieš S. Cichanouskajos veiklos rezultatus ir Lietuvos teikiamą paramą. Baltarusių opozicijos lyderė buvo išprašyta iš Vilniaus.

Kad ir kokios buvo kai kurių Lietuvos politikų inicijuotos asmeninės motyvacijos, jų veiksmai sutapo su priešiškų režimų siekiu sunaikinti baltarusių demokratinės opozicijos simbolį.

Informacinė ataka, nukreipta prieš baltarusių politinę opoziciją, netrukus peraugo į kampaniją prieš baltarusių imigrantus, kurstančią baimę dėl imigrantų apskritai ir dėl musulmonų konkrečiai, esą „islamas yra agresyvi religija“. Kai kurie Lietuvos politikai, kurie dėjo pastangas išprašyti S. Cichanouskąją, prabilo apie masinę ir neva nekontroliuojamą imigraciją, siedami ją su darbo imigrantais ir reikalavimais apriboti į šalį įsileidžiamą užsienio darbo jėgą.

Bandoma kalbėti apie imigrantus taip, lyg jie turėtų būti ne valdomas socialinis ir ekonominis reiškinys, o šalį užklupusi stichinė nelaimė. Atsirado ir padėties gelbėtojai su politiniais reikalavimais „už beveik nulinę imigraciją, laikinų darbo leidimų nepratęsimą“ ir pažadais sutvarkyti šį reikalą atėjus į valdžią.

Baimė dėl imigrantų yra patogus politinės mobilizacijos instrumentas, bet Lietuvai ji gali reikšti rimtą visuomenės susipriešinimą besitęsiančios Rusijos hibridinės atakos metu – kurstyti nepasitikėjimą ir etninę įtampą. Kaip ir viešojoje erdvėje toliau stumiamas šūkis „Lietuva lietuviams“ su agresyvia potekste: esą tik tie, kurie rėkia „Lietuva lietuviams“, yra „tikrieji“ patriotai, o visi kiti pavojaus akivaizdoje bėgs į Vakarus.

Imigrantų baimę lydi raginimai ir konkretūs mėginimai megzti santykius su ES valstybėse veikiančiomis partijomis, griežtai pasisakančiomis prieš imigraciją, bet už santykių atnaujinimą su Rusija. Po Vokietijos AfD („Alternatyva Vokietijai“) sėkmės federalinių žemių rinkimuose Lietuvoje pasigirdo: „Jeigu jie ateis į valdžią, mes būsime pačioje kvailiausioje situacijoje, jeigu būsime vadinę juos blogiečiais ir su jais nebendravę“, „Lietuvos įsitraukimas į ugniasienę prieš Afd yra nusikalstamas, nes į pavojų visiškai tiesiogiai stato mūsų nacionalinį saugumą“ ir pan. Kai kurie politikai rado alternatyvą Viktorui Orbanui ir tikisi, kad jie pakeisią AfD – „tikrai negalime iš anksto sau pasakyti, kad neįmanoma to pakeisti“. Ir tai atitinka Kremliaus interesą – diskredituoti Lietuvos užsienio politiką.

„Naudingų idiotų“ pavojus yra nesugebėjimas suvokti, kaip jų žodžiai ir veiksmai gali būti panaudoti prieš valstybės interesus, vidaus politinės kovos argumentai tampa priešiškos propagandos įrankiais, o trumpalaikiai politiniai tikslai užgožia ilgalaikius saugumo interesus. Lietuvoje yra pakankamai „naudingų idiotų“, kurie savanoriškai kartoja pasakojimus, atitinkančius Rusijos kognityvinio karo tikslus – paveikti tai, kaip visuomenė suvokia tikrovę, ją supriešinti, silpninti pasitikėjimą savimi ir sąjungininkais.