R. Imbrasas. 2027 Lietuvos biudžetas: skolintis mokame. O uždirbti?

  • Liberalai.lt
  • November 16, 2026
  • Nuomonė

Svarstant 2027 metų valstybės biudžeto projektą, politinėje arenoje vėl vyksta pažįstamos varžybos: kas pasiūlys daugiau išleisti. Vieniems trūksta vienai sričiai, kitiems – kitai. Poreikiai dažniausiai suprantami, lūkesčiai – žmogiški. Tačiau klausimas, iš kur paimti pinigų, pernelyg lengvai užbaigiamas vienu žodžiu: pasiskolinsime.

Pasigendu kitų varžybų: kas pasiūlys, kaip Lietuvai daugiau uždirbti? Kaip pritraukti investicijų, padėti įmonėms plėstis, kurti geriau apmokamas darbo vietas? Biudžeto dalybose šie klausimai skamba gerokai tyliau. Nors būtent nuo jų priklauso, kiek ateityje galėsime skirti pensijoms, mokykloms ar sveikatos apsaugai.

Pažadai šiandien, sąskaita rytoj

Projekte numatyta apie 22,2 mlrd. eurų valstybės biudžeto pajamų ir 27,9 mlrd. eurų išlaidų. Platesnio, visą valdžios sektorių apimančio deficito prognozė – 3,8 proc. bendrojo vidaus produkto, skolos – 48,2 proc. BVP. Tai skirtingi rodikliai, tačiau jų siunčiama žinia aiški: reikšmingą išlaidų dalį finansuojame skolintais pinigais.

Skolintis valstybės saugumui ar atsiperkančiai infrastruktūrai gali būti būtina. Tačiau kiekvienas papildomas nuolatinis įsipareigojimas reikalauja ir nuolatinių pajamų. Vieną kartą pasiskolintais pinigais ilgalaikio finansavimo klausimo neišspręsime.

Valstybės kontrolė perspėja: palūkanų išlaidos nuo maždaug milijardo eurų 2026 metais gali priartėti prie dviejų milijardų 2029-aisiais. Tai pinigai, kurių negalėsime panaudoti viešosioms paslaugoms ar kitiems prioritetams.

Palūkanos neturi rinkėjų, neorganizuoja protestų ir nereikalauja susitikimų su ministrais. Tačiau savo dalį jos pasiima pirmiausia. Kuo didesnė ši sąskaita, tuo mažiau pasirinkimų lieka visuomenei. Tuomet nauji mokesčiai gali būti pristatyti kaip neišvengiama būtinybė, nors dalis tos būtinybės bus sukurta ankstesniais sprendimais.

Ekonomika neauga nuo pažadų

Biudžeto pajamas galima didinti keliant mokesčius. Galima ir plečiant ekonomiką, kurioje daugiau žmonių dirba, daugiau įmonių gamina, eksportuoja ir investuoja. Pastarasis kelias reikalauja daugiau darbo negu sprendimas padidinti tarifą, tačiau jo nauda gerokai platesnė.

Pradėti reikėtų nuo investicinės aplinkos. Aiškūs leidimų terminai, institucijų atsakomybė už vilkinimą, tarpusavyje suderinti reikalavimai ir prognozuojama mokestinė politika turėtų būti kasdienė tvarka. Investuotojui svarbus ne vien mokesčio dydis. Svarbu ir tai, ar gamyklą galės pradėti statyti sutartu laiku.

Kiekvienas papildomas derinimo mėnuo reiškia įšaldytą kapitalą, vėliau sukurtas darbo vietas ir vėliau į biudžetą ateinančius mokesčius. Biurokratija turi kainą, net jeigu biudžeto lentelėje jai nėra atskiros eilutės.

Verta rimtai įvertinti ir nulinį tarifą įmonėje paliekamam, reinvestuojamam pelnui. Estijoje įmonių pelno apmokestinimas iš esmės siejamas su jo paskirstymu: įmonėje paliktas pelnas neapmokestinamas įprastu metiniu pelno mokesčiu.

Lietuvai tokio modelio poveikį reikėtų apskaičiuoti, įvertinant pereinamojo laikotarpio pajamų sumažėjimą ir apsaugas nuo piktnaudžiavimo. Žadėti, kad lengvata iškart atsipirks, būtų neatsakinga. Tačiau lygiai taip pat neatsakinga net nesvarstyti priemonių, kurios skatintų pelną paversti naujais įrenginiais, technologijomis ir produktyvumu.

Keliai: augimas su duobėmis

Kelių finansavimas parodo biudžeto prioritetų prieštaravimus. 2027 metais keliams numatyta 749,3 mln. eurų – 66,2 mln. mažiau nei šiemet, arba maždaug 8 procentais. Tai bendro finansavimo sumažėjimas, o ne kiekvienos kelių investicijų programos mažinimas.

Svarbi detalė: nacionalinis finansavimas didėja, tačiau nekompensuoja mažėjančių europinių lėšų. Kelių priežiūros ir plėtros programai numatoma 436 mln. eurų – beveik tiek pat, kiek šiemet.

Paaiškinimas apie europinių lėšų mažėjimą suprantamas. Vis dėlto ekonomikai svarbu, kiek darbų realiai bus padaryta. Vežėjui, gamintojui ar regiono gyventojui menka paguoda, iš kokio finansavimo šaltinio neatsirado sutvarkytas kelias.

Patikimas susisiekimas mažina verslo sąnaudas, plečia darbuotojų galimybes pasiekti darbą, didina regionų patrauklumą investicijoms. Todėl infrastruktūros finansavimas turi būti planuojamas keleriems metams, projektus atrenkant pagal jų būklę, saugumą ir ekonominę naudą.

Prieš prisiimdami naujus įsipareigojimus turėtume peržiūrėti esamų išlaidų rezultatus ir pareikalauti konkretaus ekonomikos augimo plano. Su terminais, atsakingais žmonėmis ir pamatuojamais darbais.

Lietuvai reikia ambicijos daugiau uždirbti. Nes valstybės stiprybę galiausiai parodo tai, kokią ekonomiką sukuriame ir kiek galimybių paliekame žmonėms. Skolintis jau išmokome. Dabar metas parodyti, kad mokame augti.