R. Lopata. Kaip sprendžia antisemitizmo problemą socialdemokratai ir demokratai?

Antisemitizmas tapo realia Lietuvos politine ir geopolitine problema.

Politine prasme jis grąžina lietuvišką tapatybę į sovietizmu pramiešto etnolingvistinio nacionalizmo glėbį. Geopolitine – graso Lietuvos tarptautiniam prestižui, rizikomis nacionaliniam saugumui bei užsienio politikos tikslams, artina prie rusiškos ideologijos ir propagandos logikos.

Leonidas Donskis yra priminęs sąsajas tarp Vladimiro Žirinovskio liberalų demokratų ir mūsiškių. Kai po pasiųsto į Vakarus pasirodyti V. Žirinovskio kalbų žurnalistai padarė išvadą, kad jis nėra nei liberalas, nei demokratas, o fašistas. Ir kai netrukus po to Lietuvoje irgi radosi Liberalų demokratų partija, vėliau – „Tvarka ir teisingumas“, kurios neeiliniu nariu buvo ir šiandieninis antisemitų lyderis.

Ar mato šią problemą centro kairės koalicijos būrėjai, visų pirma, socialdemokratai, o ir demokratai, kurie „Vardan Lietuvos“?

Iki Seimo rinkimų ir per juos socialdemokratai griežtai neigiamai vertino Lietuvos politikų antisemitinius pasisakymus ir pareiškimus. Bet sudarę koaliciją su antisemitine politine jėga tik skėsčiojo rankomis, esą nebuvo pasirinkimo.

Kai kas sako, kad tai – tiesiog socdemų infantiliškumas. Esą, jie tarsi supranta antisemitizmo problemą, bet kartu ir nesupranta, nes kaip vaikai galvoja, kad galimos pasekmės savaime sumenks, tad numoja ranka ir sutinka kiek pakentėti. Mažų mažiausia – tai provincialumas.

Bet kaip vertinti tuos epizodus, kai socialdemokratai atvirai teisindavo žemaitaitininkų veiksmus labiau, negu jie patys bandydami nuneigti antisemitinį savo pobūdį? Užmerkė akis, kad pačiu tokios sudėties koalicijos sudarymo faktu legitimavo antisemitizmą, pirmiausia, Lietuvos visuomenėje. Nekreipė dėmesio į šeimos „Socialistų ir demokratų“ įprastinius politinius veiksmus, pavyzdžiui, Europos Parlamente nelegitimuoti antisemitinių pažiūrų politikų, tiesti sanitarinius kordonus, idant tokie politikai nepatektų prie institucinės galios ir valdžios svertų.

Demokratų, kaip ir socialdemokratų, gretose buvo veikėjų, smerkiančių tokią koalicijos sudėtį. Bet jie liko pavieniai. Dauguma tikėjosi kitokios koalicijos, bet gavosi kaip visada. Ir jie bando švelninti antisemitinius prieskonius, puldami aiškinti, kokius didžius darbus nuveiks ši koalicija. Tokiu būdu tautiniai socialistai glaudžiasi pečiais su socialdemokratais. Ir jie, kaip ir socialdemokratai, nesimoko iš „Žaliųjų“ šeimos, kuriai priklauso, politinės sanitarinių kordonų praktikos.

Ir socialdemokratai, ir demokratai padarė visiškai priešingai ir atvirai – legitimavo tokias pažiūras, kurios civilizuotoje visuomenėje turėtų likti užribyje, kurias mūsų Konstitucija draudžia ir kurios nėra ginamos pagal saviraiškos teisę.

Jau buvo pastebėta: jeigu vienas iš trijų koalicijos partnerių yra antisemitinė partija, tai visiškai logiška pačią koaliciją politiškai laikyti kaip kol kas antisemitinę, kol jie aiškiai nuo to neatsiribojo.

Ar taip atsitiks? Ar nugalės galios ir valdžios geismas be jokios ištikimybės idėjoms ir nacionaliniams interesams?

Jeigu galvojama, kad išorinių partnerių ir sąjungininkų dėmesys nuslops, klystama. Kritika didės ir ženklų apie tai jau yra. Tarptautinių kabinetų durys neužsidarys, mandagiai bus išklausoma, bet tuo reikalai ir pasibaigs.

Panašu, kad opozicija ir pilietinės, antisemitizmu pasipiktinusios visuomenės dalis nesiruošia taikstytis su esama padėtimi. Nebus business as usual.