R. Lopata. Istorijos politika ir paminklas Smetonai

Diskusijos dėl paminklo Antanui Smetonai vyksta. Be jų sunku įsivaizduoti labai aiškų apsisprendimą, ypač kuo didesniu konsensusu paremtą. O kad būtų galima priimti sprendimą ne tiek emociškai, kiek racionaliai, būtina atsakyti į kelis klausimus.

Pirmiausia būtų daugiau procedūrinis klausimas. Kas sprendžia dėl paminklų, o iš tikrųjų dėl istorijos politikos Lietuvoje, nes paminklai yra esminė tokios politikos dalis. Šiaip Vilniuje žmonės iš savivaldybės jau nusprendė, todėl lyg ir nėra daugiau ką diskutuoti. Ir apskritai Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad paminklai – miestų ir miestelių savivaldybių kompetencija.

Jei įsivaizduotume, kad iniciatyvos būtų decentralizuotos, bet Lietuvos vyriausybė ar Seimas turėtų žodį (galutinį ar patariamąjį dėl vieno ar kito paminklo būtinumo ar atitikimo istorijos politikai), tai būtų išvengta tokios istorijos politikos fragmentavimo, kai kiekvienas rajonas neva gali turėti savo istorijos politiką. Tokią, kokią matome Širvintose ar Ukmergėje. Bet neatmestina, kad panašias politikas galėsime išvysti ir Šalčininkuose, Kėdainiuose ar Pagėgiuose.

Akivaizdu, neturime sutarimo dėl vieningos istorijos politikos. Gal ir nereikia tokio sutarimo. Bet neturime leisti susidaryti situacijoms, kai ta istorijos politika per paminklus ištampoma po rajonus ir kai reikia galvoti ne apie paminklų statymus, o griovimus, kaip kad nutiko Ukmergėje.

Dabar konkrečiai klausimai apie A. Smetoną.

1. Turbūt neverta abejoti, kad Smetona tapo tos epochos, tos sėkmingos Lietuvos simboliu. Pasak Vytauto Kavolio, vadovavęs Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsigalėjusiai reakcijai, ir ilgiausiai – nepriklausomai Lietuvai, Smetona yra simbolis, kurio pozityvus įnašas yra įsipareigojimas savo valstybei. Panašiai sakė ir Algirdas Julius Greimas, esą Smetona reikalingas „tam, kad visi dar net iki šiol galėtų jį neigti ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę.“

Apie tai jau yra daug rašyta ir neverta plėstis. Tik reikia visada turėti omenyje klausimą, kiek tai buvo Smetonos nuopelnas, o kiek – tautos? Kad mes šiandien, žvelgdami iš dabarties perspektyvų, nesuvestume visko, įskaitant ir sėkmingą tautos raidą, vien į tautos vado nuopelnus. Kad nesukurtume asmenybės kultų Lietuvos istorijoje.

2. Diskusijose apie Lietuvos istoriją tarp dviejų pasaulinių karų, ypač neprofesionalų svarstymuose, yra daug kontrfaktinės istorijos – kas būtų, jeigu būtų buvę (pvz., jei nebūtų Smetonos, būtų buvę blogai; jei nebūtų 1926 m. perversmo, būtų buvę rusai). Nereikėtų su tuo užsižaisti ir to pateikti kaip argumentų, nes bet kuriuo atveju tai visada liks tik spekuliacijomis.

3. Vienas svarbiausių klausimų, kuris turėtų mus labiausiai jaudinti šių dienų kontekste, tai žinomi faktai apie tai, kaip Smetonos šeima (yra išlikę Sofijos Smetonienės parašai ant pakvitavimo lakštų) reguliariai, kiekvieną savaitę, gaudavo pinigų iš SSRS ambasados, paprastai – iš pirmojo sekretoriaus Davido Skalovo, kuris kartu buvo ir sovietų agentūros Lietuvoje vadovas, rankų. Šiais pinigais iki 1926 m. perversmo tautininkai finansavo savo spaudos leidinių „Tautos vairo“ bei „Lietuvio“ leidybą, o taip pat ir bausmių kalėjimu išvengimą. Sovietai taip pat aprūpindavo tautininkų lyderius reikiama informacija ir literatūra. Sovietų parama, suderinta Maskvos diplomatų ir tautininkų veikla stiprino pastarųjų įtaką Lietuvos politikoje. Kaip Kremliui gyrėsi sovietų pasiuntinys Kaune Sergejus Aleksandrovskis, tautininkai dirba labai veiksmingai ir yra sovietams nepaprastai naudingi (rus. „их работа чрезвычайно ценна для нас“).

Beje, būtent sovietų diplomatams tautininkų lyderiai A. Smetona ir Augustinas Voldemaras dar 1923 m. pradžioje prisipažino galvojantys apie perversmą. O perversmo naktį D. Skalovas buvo A. Smetonos bute ir su S. Smetoniene kalbėjosi būsimos politinės valdžios Lietuvoje klausimu.

Nežinome, ar – ir kada – mokėjimai baigėsi. Bet turbūt visi sutiksime, kad sovietų pinigai yra esminis klausimas ir problema. Nes reikia atsakyti, kaip vertiname? Ar ignoruojame? Ar manome, kad tai – mirtinas nuosprendis paminklui? Kiekvienas paminklas neša moralę, moralinį krūvį. Tai kokia Smetonos paminklo moralė, pamoka ateičiai? Kad, esant tam tikroms asmeninėms ar partinėms aplinkybėms, finansavimas iš Kremliaus yra priimtinas Lietuvos valstybėje?

4. Kita problema yra iškelta Dainiaus Žalimo. Jis priminė, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje įsipareigojo vadovautis demokratine 1922 m. Konstitucija, kurią paniekino A. Smetona ir kiti perversmininkai. Tai santykio tarp Lietuvos partizanų ir prezidento Jono Žemaičio-Vytauto deklaracijos su apeliacija į demokratinę Lietuvą ir Smetonos nedemokratinės Lietuvos problema. Kaip mes vertiname šį santykį? Su kuo mes – su Žemaičiu-Vytautu ar Smetona? Kas Lietuvos idealas?

5. 1940 m. birželio mėnesį, sovietams pareikalavus, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų už esą šnipinėjimą patraukti, t. y. suimti ir sovietams atiduoti, Valstybės saugumo departamento vadovas Augustinas Povilaitis ir Vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas, A. Smetona neprieštaravo. Kaip vertiname valstybės pareigūnų išdavimą sovietams, t. y. jų pasmerkimą pražūčiai?

6. Pagaliau neseniai Kęstučio Girniaus priminta Smetonos Pro memoria, kurią prezidentas, pasitraukęs iš Lietuvos, parašė Rytų Prūsijoje 1940 m. liepą. Joje daug vietos tautos vadas skyrė asmeniniams reikalams, bet rūpesčio okupuota valstybe ir tauta neatrastumėte. Autentiškas dokumentas atskleidžia Smetonos mąstymą ir būseną tuo metu. Kaip mes tai vertintume?

Taigi, yra daugybė probleminių dalykų. Jie nėra nereikšmingi. Jie labai svarbūs Lietuvos istorijos tapatybei. Gerai, kad diskusija vėl įsižiebė. Jos nereikia nutraukti. Turime išsikalbėti ir idealiu atveju – daugmaž konsensusu sutarti, ar forsuojame paminklo Smetonai statymą, ar atidedame ateičiai.