fbpx

R. Lopata. Ar Baltarusijoje yra demokratija?

raimundas lopata

Yra, kas sako, jog taip – Baltarusijoje yra demokratija. Ir tai sako ne Aleksandras Lukašenka.

Valdančiosios koalicijos užsienio politika susilaukia vis daugiau dėmesio. Vis dažniau aiškinama, kad šios politikos autoriai nesuvokia nei kaimyninių, nei tolimesnių valstybių prigimties, nei tarptautinės politikos taisyklių. Net siūloma taikstytis su Šaltojo karo laikams mažoms valstybėms būdinga nuolankumo politika.

Lietuva neturi būti aktyvi užsienio politikoje – toks šiandien yra pagrindinis šios vyriausybės politikos kritikų leitmotyvas. Pradedant Kęstučiu Girniumi, kai kuriais signatarais (buvusiais ambasadoriais), baigiant socialdemokratais. Visi, matyt, ilgisi tuščiai išmestų Lietuvai ilgų Lino Linkevičiaus ministravimo metų. Metų, kurių pagrindinis simbolis yra Astravo atominė. Kritikai, gal užsimiršę, kartais gina ne Lietuvos interesus, kuriuos, pavyzdžiui, dėl Astravo elektros nepirkimo pagaliau pradeda įgyvendinti ši vyriausybė, o Latvijos elektros prekiautojų, už kurių stovi Kremlius, poreikius.

Praėjo tie laikai, kai mūsų valstybė galėjo rūpintis tik gerų santykių su kaimynais palaikymu. Rusijos agresyvi okupacinė politika ir vangus Vakarų atsakas į tai nepalieka Lietuvai daug pasirinkimo – tik būti aktyviai, nes tik tai gali Lietuvą daryti saugesne.

Neseniai kaip Gruzijos parlamentinės grupės pirmininkas su Seimo delegacija grįžau iš Sakartvelo. Liūdnas faktas, bet Sakartvelo valdžiai vis mažiau rūpi europinės vertybės, o opozicija tiek susiskaldžiusi, kad nepajėgi realiai stumti europinę darbotvarkę bent iš opozicinės perspektyvos. Tad nenuostabu, kad ir visa politika nuskursta iki radikalios konfrontacijos. Ir iš to laimi Kremlius.

Čia Lietuva gali ir privalo imtis atsakomybės burti ES koalicijas už Gruziją ir veikti keliomis kryptimis: tiek bendrauti su valdžia, kiek įmanoma išlaikant ją Europos traukoje ir neleidžiant nuslysti Kremliaus link, tiek ir stengiantis padėti opozicijai būti labiau vieningai. Ir tai įmanoma suderinti.

Idealiu atveju ir pati Lietuva galėtų būti vieningesnė dėl savo užsienio politikos tikslų ir instrumentų, tame tarpe atvirai diskutuojant apie valstybės interesus, esmines kryptis ir problemas. Kartais tos diskusijos vis dar nustebina radikaliais pokyčiais.

Štai net mano bičiulis prof. Alvydas Jokubaitis, pakviestas prieš kurį laiką liberalams paskaityti paskaitą apie liberalizmą, daugiau dėmesio skyrė būtent užsienio politikos aspektams. Tiesa, mane kiek suglumino išsakyti argumentai, todėl, manau, juos verta kiek plačiau aptarti draugiškame komentare.

Pirmiausia, galbūt provokuojant pamąstyti, o gal įtaigoti, liberalioji demokratija jo buvo suskaldyta į liberalumą ir demokratiją (pagal Viktoro Orbano schemą – neliberali demokratija). Pasak profesoriaus, „išgirdę tik paskutinius žodžius – demokratija, bet neliberali – liberalai linkę protestuoti. Jei neliberali, tai negali būti demokratija“.

Iš tiesų tektų dėl to protestuoti. Nes šiandien tai, ką vadiname demokratiniu pasauliu, pirmiausia yra liberalios demokratijos pasaulis, nes čia svarbiausia yra konstitucinė demokratija, teisės viršenybė, žmogaus teisės, žmogaus orumas, spaudos laisvė, laisvi rinkimai ir daug kitų dalykų. Ne vien demoso daugumos viršenybė. Kur tai galima aptikti Rusijoje, Baltarusijoje ar Irane?

O Alvydas sako, esą „demokratija yra grindžiama liaudies arba demoso legitimacija. Jeigu demosas pritaria, jeigu demosas legitimuoja, gali būti toks mūsų akimis visiškai nevykęs demokratinis pasirinkimas kaip Rusijoje.“ Ir tiek tereikia, pagal profesorių, kad šalį galima būtų vadinti demokratiška. Taigi, kad ir nevykęs pasirinkimas, pasak paskaitos autoriaus, Rusijoje irgi yra liaudies legitimuota demokratija.

Tada žengiamas dar vienas žingsnis teigiant, kad Irane (ir Baltarusioje) yra demokratija, bet neliberali: „Lietuva yra liberalioji demokratija, o Iranas (Baltarusia) tik demokratija. Ten vyksta rinkimai ir tai yra demokratinė valstybė. Lietuva yra liberalioji demokratija, o Iranas (Baltarusia) yra tik demokratija.“ Deja, tai jau skamba kaip absurdas, griaunantis sveiko proto diskusiją apie tai, kas šiuolaikiniame pasaulyje yra demokratinis pasaulis, kurį JAV turi ambicijos padaryti labiau vieningą.

Toliau argumentuojama, kad liberalai nori įdiegti liberalizmą Irane (Baltarusioje), o tai neliberalu. Paskelbdamas taikaus sugyvenimo su kita valstybe principą kaip vienintelį svarbiausią, profesorius rekomenduoja Lietuvai sekti Šaltojo karo laikų Suomijos pavyzdžiu, pateikiant kaip sektinus pavyzdžius to meto suomių premjerą Juho Kusti Paasikivį ir prezidentą Urho Kaleva Kekkoneną bei jų sukurtą vadinamąją finliandizacijos politiką.

Tiesa ta, kad finliandizacijos esmė – mažų valstybių paklusnumo didžiajai mechanizmai, dalinis suvereniteto apribojimas, saugumo ir užsienio politikos kontrolė. Helsinkio finliandizacija tapo nusižeminimu Sovietų Sąjungai. Profesorius gi aiškina, kad Suomija „tapo langu, per kurį ateidavo į Sovietų Sąjungą vakarų pasaulis“. Sunku su tuo sutikti. Juolab, U. Kekkonen iki šiol Suomijoje prisimenamas kaip autokratas, kuriam pasitraukus dar 1982 m. suomiams teko keisti Konstituciją stiprinant parlamento galias prezidento galių sąskaita.

Sunku paaiškinti, kodėl, bet profesorius mano, jog net simboliškai remti laisvę Baltarusijoje Lietuvos valdžia neturėtų. Jis sunerimo Laisvės kelyje iki Baltarusijos sienos pamatęs valstybės atstovus (Saulių Skvernelį, Ingridą Šimonytę, Valdą Adamkų, Gitaną Nausėdą): „Aš kai pamačiau, kad į šitą kelią iki Baltarusijos stovi valstybės veikėjai, mane pagavo nerimas. Aš suprantu, kad tą gali daryti piliečiai laisvoje šalyje, bet šito dalyko perkėlimas į valstybės lygmenis jau yra provokacija.“ Nelengva kol kas suprasti, kas įvyko, bet štai tokią užsienio politikos koncepciją liberalams išdėstė profesorius A. Jokubaitis.

Negaliu sutikti, kad Lietuva, matydama, kaip trypiama, niekinama, verčiama per prievartą legitimizuoti režimą baltarusių tauta, turėtų ignoruoti ES šalis bei JAV ir grįžti į Šaltojo karo mažų valstybių nuolankumo politiką, aplink matant tik realpolitik interesus?

Nereikia apsigauti, kai girdime, esą pasaulis remiasi ne vien vertybėmis, bet ir interesais. Tarsi vertybės sau, o interesai atskirai. Nieko panašaus. Negalima priešinti nacionalinių interesų ir vertybių. Vertybių pasaulis yra mūsų valstybės interesų organiška dalis.