fbpx

R. Lopata. Apie tvarų gynybos finansavimą

  • Raimundas Lopata
  • sausio 23, 2024
  • Nuomonė
R. Lopata_foto

Ministrė pirmininkė sausio pradžioje kreipėsi į politinių partijų lyderius, verslo atstovus, profsąjungų vadovus, kviesdama drauge ieškoti sprendinių dėl tvaraus Lietuvos gynybos finansavimo. Po savaitės numatytas susitikimas, kuriame bus aptartas šis finansavimas pasibaigus laikinojo bankų solidarumo įnašo taikymui.

Išvertus tai į žmonių kalbą, premjerė dar kartą atmetė Prezidento siūlymą, kurį palaikė krašto apsaugos ministras, esą gynybos finansavimo tvarumą užtikrins skolinimasis, bet pritarė, regis, tiems, kurie siūlo tą tvarumą užtikrinti per mokesčius.

Priminsiu, kad dar praeitų metų pabaigoje ji „leido“ Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Laurynui Kasčiūnui pradėti diskusiją dėl gynybos mokesčio. Komiteto pirmininkas sakėsi pradėsiąs telkti paramą įvedant vadinamąjį gynybos mokestį, o kaip iš galimų gynybos mokesčio pavyzdžių minėjo Estijoje dviem procentiniais punktais padidintą pridėtinės vertės mokestį.

Premjerės kviečiamos diskusijos probleminis laukas, atrodo, panašus. Iš kur gauti pinigų gynybai? Gal mažiau akcentuojamas, bet neišvengiamas – kaip juos išleisti?

Kai šiandien kalbame apie Respublikos apsaugą ir gynybą, apie ką kalbame?

Ministrė pirmininkė skaičiuoja, kad norint iki 2030 metų pasiekti užsibrėžtus gynybos tikslus, reikalinga apie 0,4–0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) papildomo tvaraus finansavimo su jau esamu partijų sutartu 2,52 proc. nuo BVP finansavimu. Krašto apsaugos finansavimas šiemet sudarys 2,75 proc. nuo BVP.

Pastaba paraštėje. Partijų susitarime sutarta finansuoti gynybą pagal krašto saugumo ir gynybos poreikius. Krašto apsaugos ministerija įvardija, kad iki 2030 m. gynybos poreikiams tenkinti reikia 16 milijardų eurų.

Paskaičiuokime ir mes, turėdami omenyje, kad 0,1 proc. Lietuvos BVP – tai apie 650 milijonų eurų.

PVM padidinimas 2 proc. metams gynybos reikmėms – tai maždaug apie 500 milijonų eurų. Buhalteriškai ir tikrovėje – tai greiti pinigai.

Pelno mokesčio padidinimas. Dabar surenkame apie 1,4 milijardo, t. y. tik 80 proc. planuotų.

Atskiras gynybos mokestis – priklausomai nuo surinkimo formulės, svyruotų apie 100 milijonų eurų įplaukų į biudžetą per metus. Problema – Konstitucinio Teismo sprendimas: tikslinis mokestis būtų antikonstitucinis.

Maždaug 100 milijonų per metus sulauktume iš atsiliepusiųjų skirti gynybai 2 proc. savo pajamų mokesčių.

Pasiūlymas gyventojams ištraukti iš kojinės „per obligacijas“ ar pan. duotų …? Matematinę tokių pinigų išraišką sunku apskaičiuoti.

Lietuviai vienaip ar kitaip turi apie 21 milijardą vadinamųjų neįdarbintų eurų. Verslas – apie 8 milijardus einamosiose sąskaitose. Pasiūlymo grąža atsiremtų tiek į numanomų obligacijų trukmę, palūkanų dydį (4 proc. ar daugiau), bet svarbiausia – į piliečių pasitikėjimą savo Respublika. Pavyzdžiui, Japonijos skola siekia 230 proc. Bet Tokijas sėkmingai skolinasi ir toliau, kadangi Japonijai skolina jos piliečiai, nes pasitiki savo valstybe. Manoma, kad, jeigu kas penktas lietuvis atsilieptų „obliguotis“ gynybai, biudžetas sulauktų 4 milijardų.

Panašu, kad 16-os milijardų gynybai turime ieškoti hibridiniame sprendime, apimančiame ir mokesčius, ir skolinimąsi, ir verslo PPI iniciatyvas, ir valstybės paramą šalies gynybos pramonei. Bet jų proporcijas lems gynybos prioritetai. Kariniai patarimai čia svarbūs. Bet – ne lemiantys. Ypač žinant, kaip nesimokoma iš Rusijos karo prieš Ukrainą pamokų.

Šiandien mūsų gynyba – Ukrainoje. Tik nuo jos pergalės prieš Rusiją turi prasmę diskusijos apie Lietuvos gynybą apskritai.

Turime Europos Sąjungoje „užšaldytus“ 300 milijardus eurų rusiškų pinigų, kurių jau kelerius metus nesugebame skirti Ukrainos gynybai.

Turime sankcionuotų dėl ryšių su Rusija įmonių, taip pat asmenų, disponuojančių nekilnojamuoju ar kt. turtu Lietuvoje, sąrašą, kuris tebelieka formalus, o ne realus finansinės paramos Ukrainai šaltinis.

Turime atskleidę sankcijų Rusijai vengimo schemas, kurias rodome prezentacijose. Nors schemų užkardymas – pinigai Ukrainos pergalei.

Turime žodžiu ir raštu išdėstytus ukrainiečių poreikius apie mūsų gynybos pramonės produkcijos reikalingumą kare prieš Rusiją: antidronai, išminavimo technologijos ir t. t. Atoliepis tiems poreikiams reikštų ir mūsų valstybės tikslingą finansinę paramą lietuviškai gynybos pramonei bei Lietuvos gynybai. Atoliepis – žodinis.

Turime verslo bendruomenės pasiūlymus dėl karo pramonės gamyklų, skirtų Ukrainos ir mūsų poreikiams, pastatymo dabar. Neturime valstybėje sąvokos „dabar“.

Turime verslo bendruomenės visiškai realius pasiūlymus visapusiškai prisidėti prie strateginio, o ne žaislinio poligono Lietuvoje (galbūt kartu su Latvija) įrengimo pagal bet kokį iš esmės valstybės pasiūlytą PPI modelį. Poligoną, kuriame 24/7 būtų NATO divizija. Tai reikštų ir „Patriot“. Nepasitikėta. Nors tai jau būtų reiškę ir Rusijos atgrasymą, tai jau būtų reiškę ir paramą Ukrainai. Galbūt dar nevėlu.

Galbūt tai būtų realiau nei diplomatinės pastangos dėl „Patriot“ rotacijos. Bet kokiu atveju apsisprendimas dėl tokio poligono – o vietovių jam, skaičiavimų, kur ir kaip, turime – tikrai būtų ir paspirtis kitiems veiksmams.

Vienas tokių – Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos 5 str. įgyvendinimas dabar. Tai yra susitarimas su NATO šalimis besąlygiškai gintis nuo Rusijos pagal tą patį 5 str., nelaukiant, kol jis įsigalios kaip kolektyvinis NATO atsakymas, bet numatantį vadinamąsias regionines iniciatyvas. Pavyzdžiui, jau dabar turintis būti susitarimas su Lenkija, Latvija, Estija, Suomija, Norvegija ir kt. dėl nedelsiamo atsako prieš agresiją.

Net siekis tokiam susitarimui verstų dar kartą strategiškai įvertinti ne tik NATO regioninius gynybos, bet ir karinių įsigijimų, jų koordinavimo planus.

Visa tai – tik keli klausimai, prieš kalbant apie tvarų Lietuvos Respublikos gynybos finansavimą, šaltinius, bet ir kainą, kurią finansuosime.

O tai – infrastruktūra vokiečių brigadai, lietuviška divizija ir amunicija jai, oro erdvės gynyba, visuotinis šaukimas, pasirengimas visuotinei gynybai, evakuacijos pratybos, kraujo bei maisto atsargos, komendatūros, fortifikacijos ir kontrmobilumo priemonės, dronai, antidronai ir t. t., ir pan. Ir tankai. Vien jie – 2 milijardai eurų.

Panašu, kad mums reikia nepriklausomo, išorinio vertinimo, kaip iš tikrųjų reikia organizuotis gynybai, ir platesnių diskusijų, kokią ginkluotę pirktis.

Taip pat vargu, ar tokioje geopolitinėje padėtyje, kurioje esame, individualus, nacionalinis sprendimas dėl tvaraus gynybos finansavimo būtų labai reikšmingas. Matyt, čia reikalingas lūžinis sprendimas Europos Sąjungoje (ES). Pavyzdžiui, visomis išgalėmis prisijungti prie estų pasiūlymo ES mastu skirti 0,25 proc. BVP gynybai. Tai – 500 milijardų per metus. Pinigai, kurie galėtų „nulaužti“ Rusiją.

Toks estų siūlymas gali reikšti ir raginimą ES valstybėms-narėms pereiti prie vadinamosios „karo ekonomikos“. Bet čia jau tema, reikalaujanti atskiro dėmesio. Juoba, kad ES viduje esti ir kitų pasiūlymų.