R. Juška. Valstybės tarnybos reforma: atims valstybę ar grąžins ją arčiau žmogaus?

Prieš kelias dienas filosofas, politologas Šarūnas Liekis su žemėmis sumaišė valstybės tarnybos reformą – vieną pagrindinių dabartinės Vyriausybės darbų, įvardindamas ją kaip Lietuvos respublikos išvalstybinimo instrumentą. Pavojaus įspėjimą apie tariamai ardomą valstybės sąrangą apžvalgininkas paskelbė ne reformos strategavimo ir svarstymo metu, o prieš pat paskutinę stotelę – priėmimo balsavimą Seime, nors projekto pirmieji kontūrai pasirodė dar prieš metus.

Kaip vienas valstybės reformos bendraautorių regiu būtinybę paaiškinti, kuriais argumentais komentaro autorius nutolsta nuo reformos esmės ir savo teoriniais, abstrakčiais lozungais kritikuoja reiškinius, kurie iš tikrųjų turi mažai ką bendro su pačiu reformos turiniu – 38 keičiamais įstatymais.

1. Pirmiausia Š. Liekis teigia, kad reformos vykdytojų „dialogas su pasiūlymų teikėjais buvo imituojamas“. Įdomu, kas konkrečiai turima omenyje, vis dėlto atkreipiu dėmesį, kad Vidaus reikalų ministerija, susitvarkiusi su hibridine ataka rytinėje sienoje, įkūrusi Nacionalinį krizių valdymo centrą ir suvaldžiusi neprastąją padėtį, reformos startą viešai paskelbė dar praėjusių metų birželio 30 dieną. Vasaros pabaigoje reforma pristatyta ministerijos darbuotojams, rudens pradžioje – Valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesine sąjungai.

Reformos rengėjai pirmą kartą vien Liberalų sąjūdžio frakcijoje derinti projektą lankėsi dar 2022 m. rugsėjo 15 dieną. Vadovaujant ministrei Agnei Bilotaitei, reformos autoriai derino projektą ir kitose frakcijose, ir vėliau dar kartą su liberalais. Vėliau mes gludinome reformos turinį su įvairiais socialiniais partneriais jau Seimo komitete – ir, beje, ne vieną kartą.

Šių metų sausį taip pat įvyko svarbus posėdis, per kurį reformą įvertino Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) bei Europos Komisijos ekspertai. Netikiu, kad tarptautiniai ekspertai, teigiamai įvertinę reformos kryptis – vadovų korpuso stiprinimą, naują darbo užmokesčio apmokėjimo sistemą, veiklos orientavimą į rezultatus – tik imitavo dialogą. Atitinkamai Š. Liekio teiginys, kad „orientacija į procesus, o ne rezultatus, didina viešųjų paslaugų deficitą visose srityse“, pats iš savęs būdamas teisingas, šiai reformai visiškai netinkamas, nes tarnautojų darbo rezultatas yra bazinis reformos kriterijus.

2. Anot Š. Liekio, „ilgalaikėje perspektyvoje optimizavimas ir nefinansavimas, t. y. „marinimas badu“, katastrofiškai žlugdo organizacijų rezultatyvumą“. Iš esmės su teiginiu galima sutikti, tik ar autorius juo grindžia būtent dabartinės reformos laukiamas pasekmes?

Parengtoji pertvarka apima ne tik valstybės tarnybą, o visą viešąjį sektorių. Lietuvoje viešajame sektoriuje dirba 365 tūkst. darbuotojų, tai yra 29 proc. dirbančių gyventojų skaičiaus, kai šis santykis ES ir EBPO priklausančiose šalyse sudaro 18,5 proc. Tiesa, kad viena iš reformos priemonių yra optimizavimas – tai yra nuostata geresnės kokybės viešąsias paslaugas užtikrinti sumažinus darbuotojų skaičių. Reformos uždavinys – didinti viešojo sektoriaus darbo efektyvumą bent 3 proc. kasmet. Jeigu nieko nedarytume, lėšų poreikis vien atlyginimams didinti viešajame sektoriuje iki 2030 m. sudarytų apie 1 mlrd. eurų.

Būtent dabartinė padėtis katastrofiškai žlugdo organizacijų rezultatyvumą, nes mažėjantis gyventojų ir dirbančiųjų skaičius šalyje neužtikrina viešojo sektoriaus gyvybingumo.Atlyginimų atotrūkis nuo privataus sektoriaus, ypač aukščiausios grandies vadovų, sudaro net 40 proc.Iš 38 EBPO priklausančių šalių pagal valstybės tarnautojų gebėjimus Lietuva užima tik 36 vietą. Be to, pernai neįvyko beveik pusė konkursų į valstybės tarnybą, nes nebuvo nė vieno pretendento arba pretendentai neatitiko keliamų reikalavimų. Vadovaujantis Š. Liekio žodynu, valstybės tarnyba dar nežlugo, bet iš tiesų yra arti katastrofos ribos. Jeigu ketvirtadienį Seimas nepriimtų įstatymų, netolimoje ateityje valstybės biurokratija nuo savo neefektyvumo ir svorio subyrėtų pati į save.

Vienas reformos tikslų yra ne marinimas badu, o sotus darbo užmokestis. Bazinis reformos tikslas – itin gerai apmokami viešojo sektoriaus vadovai, kurie privalėdami didinti darbo užmokestį savo pavaldiniams turės atitinkamai didinti darbo našumą ir užtikrinti konkurencingą viešųjų paslaugų teikimą. Jeigu nesugebės – rezultatas nepasiektas, laisvas, viso gero. Už gerą atlyginimą valstybė suras kitą, kuris sugebės. Užtenka iš gyventojų surinktus mokesčius atiduoti biurokratams vien už atėjimą į darbą.

3. Kritikuodamas valstybės tarnybos reformą, Š. Liekis teigia, kad valstybei ir kitur nesiseka: „Planai sukurti diviziją Lietuvoje tik 2030 m., lėtos kareivinių statybos, „Rail Baltica“ užbaigimo atidėjimas ketveriems metams ir kiti pavyzdžiai demonstruoja, kad valstybė nesugeba pasiekti elementarių strateginių tikslų“. Jis sako: „Pasižiūrėkite į Vyriausybės atstovų elgesį. Sistemingumas, strategiškumas ar orientacija į rezultatą jiems tapo svetimi“.

Tokios analogijos tiesiogiai nesusijusios su valstybės tarnyba. Galima sutikti, kad europinio geležinkelio projektas nebuvo ir nėra sklandus, tačiau jis tęsiamas. Vis dėlto valstybės atsparumas hibridiniam puolimui, nauji krizių valdymo standartai, daugumos partijų palaikomi Lietuvos kariuomenės stiprinimo žingsniai rodo, kad strateginiai tikslai įgyvendinami.

Kalbant apie Vyriausybės atstovų elgesį, aš kaip įvykių liudininkas ir dalyvis galiu patvirtinti, kad žmonės stengėsi. Tiek reformos strategai Vidaus reikalų ministerijoje ir Vyriausybėje, tarp jų – vienas profesionaliausių viešojo sektoriaus vadybininkų Vitas Vasiliauskas, tiek jos tobulintojai Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete sistemiškai apsvarstė reformą apimančių 38 įstatymų pataisas ir ketvirtadienį tikisi pasiekti rezultatą – jos įteisinimą.

4. Pasak Š. Liekio, „reformos sumanytojai siekia valstybę paversti savireguliuojančiu rinkos subjektu, tarsi ji būtų privati įmonė“. Kai kurios reformos krytis panašios į privačias praktikas, vis dėlto valstybė neliks save reguliuojančiu rinkos subjektu. Valstybė kuo toliau, tuo labiau links į rezultatą už konkurencingą atlyginimą. Be to, rezultatai nebus save reguliuojantys – juos vertins centrinė įstaiga, Viešojo valdymo agentūra.

Kažkuria prasme būtent nereformuota valstybės tarnyba yra „save reguliuojanti“, nes didelė dalis viešojo sektoriaus plaukia pasroviui – be tikslo, be krypties, be atsakomybės. Reguliavimas vyksta ir pagal partinę liniją – kuo daugiau lojalumo, tuo geresnės karjeros galimybės (tiesa, už varganą atlyginimą).

5. Š. Liekio įsivaizdavimu, „reforma galutinai bus sunaikinti standartai, kuriais būtų galima vertinti viešųjų vadovų, vykdančių ir formuojančių viešąją politiką, veiklą“.

Pabrėžiu, kad profesionalių viešojo sektoriaus vadovų korpusas bus formuojamas ir valdomas centralizuotai. Centralizuotai vyks vadovų atrankos, bus vertinama jų veikla ir ugdomos kompetencijos. Konkrečius standartus numatys poįstatyminiai aktai, o visas funkcijas įgyvendins Viešojo valdymo agentūra. Vadovams bus mokamas konkurencingas atlygis, kuris bus susietas su vadovui iškeltais tikslais ir pasiektais rezultatais.

6. Savo paskutiniu teiginiu Š. Liekis konstatuoja, kad „reikalingas aktyvus ne tik profesinių sąjungų veikimas, bet ir pačių piliečių pasipriešinimas politikai, kuria siekiama iš jų atimti valstybę“.

Sunku komentuoti, per kurį galą reformą taikosi iš piliečių atimti valstybę, tik atkreipsiu dėmesį, kad reforma stiprins profesinių sąjungų veikimą, nes dėl konkretaus viešojo sektoriaus įstaigos užmokesčio fondo didėjimo bus susitariama nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje.

Tenka konstatuoti, kad Š. Liekis valstybės tarnybos reformai nepaliko jokios vilties, tik kad Seime priimama reforma iš viso turbūt ne apie tai.