R. Juška. Patikėję savivalda, labiau pasitikėsime ir savimi, ir valdžia

Lietuva yra viena pirmųjų valstybių Europoje, kur radosi savivaldos daigai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vietoje valdovo vienvaldystės didikai įgijo teisę į nuosavybę ir kartu galimybę patiems spręsti, kaip tvarkytis savo valdose. Šios permainos vėliau tapo pagrindu parlamentarizmui Abiejų Tautų Respublikoje ir pirmajai Europoje Konstitucijai, kurią Seimas priėmė 1791 m. gegužės 3 d.

Prieš kelis šimtmečius buvome decentralizacijos lyderiai pasaulyje, o dabar, palyginus su kitais pažangiais kraštais, esame viena labiausiai centralizuotų valstybių. Lietuvos savivaldybių pajamos sudaro 24 proc., kai Europos bendradarbiavimo plėtros organizacijos šalyse jos vidutiniškai siekia 32 proc. Savivaldybių investicijos Lietuvoje sudaro 33 proc. visų valstybės investicijų, o tarp EBPO šalių – net 47 proc. Pasiskolintų lėšų dalis Lietuvos savivaldoje – 4 proc. visų valstybės skolintų lėšų, kai EBPO šalyse jos sudaro 17 proc. Be to, mūsų šalyje 9 iš 10 vykdomų ir finansuojamų valstybės funkcijų yra sutelkusi centrinė valdžia.

Galima sakyti, kad istorinė šalies savivalda buvo savaip pažangesnė už šiuolaikinę. Vis dėlto šią Seimo kadenciją galios proporcijos tarp vietos ir centrinės valdžios vėl keičiasi savivaldos naudai. Mums priėmus pamatinius Vietos savivaldos ir Fiskalinės drausmės įstatymus, kurie atitinkamai nustato pusiausvyrą tarp merų ir tarybų bei suteikia didesnių finansinių galimybių savivaldai, stiprėja savivaldybių savarankiškumas, auga savivaldybių tarpusavio konkurencija dėl investicijų ir projektų. Ir tai dar ne viskas: savivaldybėms greičiausiai nebereikės grąžinti kalendoriniais metais nepanaudotų lėšų, vadinasi, šimtai milijonų per metus liks regionuose. Nuo 2025 metų laukia dar vienas pokytis: šalyje surenkami nekilnojamojo turto mokesčiai irgi papildys savivaldybių biudžetus.

Neabejotinas savivaldybių stiprybės ženklas yra ir tiesioginių merų institutas, kurį šiame Seime įteisinome pakeisdami Lietuvos Konstituciją – įrašydami nuostatas, turinčią didelę reikšmę visai Lietuvos demokratijos sąrangai: „savivaldybių merais – Lietuvos Respublikos piliečius pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu“.

Šį rudenį politikams vienas po kito keliant kandidatūras į savivaldybių merus, akivaizdžiai matome, kaip šis procesas pagyvina rinkiminius ciklus. Tokia rinkimų forma mus daro panašesnius į JAV, kur rinkimai tarytum niekada nesibaigia, o rinkiminiai debatai veikia kaip platformos ir naujoms idėjoms reikštis, ir po savo mylimo kandidato pergalės švęsti demokratiją. Kaip Amerikoje sako, kad kiekvienas amerikietis gali pabandyti būti prezidentu, taip ir kiekvienam Lietuvos piliečiui dabar laisvos galimybės išbandyti save populiariuose mero rinkimuose.

Be to, tiesiogiai renkamų merų formatas verčia pasitempti ir pačias partijas, tai yra būdas joms atsinaujinti, įlieti šviežio kraujo, naujų, veržlių veidų, kurių prieš kiekvienus rinkimus laukia rinkėjai. Nes partijos supranta, kad keldamos merus turi surasti pačius geriausius kandidatus, stipriausias pavardes, antraip pasidarys sau gėdą. Jeigu mero rinkimuose neturi tvirto kandidato – verčiau paremk kitos partijos kandidatą.

Pakeisti įstatymai įtvirtinant savivaldybių savarankiškumą ir finansines galimybes bei tiesiogiai renkamų merų įteisinimas – esminiai šios kadencijos veiksmai stiprinant savivaldą, vis dėlto didelių darbų dar turės imtis ir ateinančios valdžios. Štai atgavusi nepriklausomybę ir pagal europinį pavyzdį siekdama įtraukesnės demokratijos, Lietuva naujai įsteigė Elektrėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Pagėgių ir Rietavo savivaldybes. Šiandien matome, kad šitas modelis turi trūkumų. Pavyzdžiui, tiek Pagėgių, tiek Rietavo savivaldybėse yra vos apie 8 tūkst. gyventojų, o biurokratinį aparatą išlaikyti vis tiek reikia. Kai šios savivaldybės buvo steigiamos, dar neturėjome visuotinio interneto ir negalėjome pasiūlyti kokybiškų elektroninių paslaugų, todėl gyventojui su savo reikalais tekdavo į savivaldybę prisistatyti gyvai. Šiais laikais užsisakyti daugybę paslaugų ir susitvarkyti reikalų galima kompiuteriu, todėl mažosios savivaldybės tampa didele valdžios prabanga. Kadangi el. valstybės koncepcija yra kelrodis visoje Europoje, ateityje dalis mažesnių savivaldybių turėtų jungtis prie didesniųjų.

Minint Vietos savivaldos dieną, kaip demokratinės valstybės ir brandžios pilietinės visuomenės šventę, pasidžiaukime, kad būtent savivalda tampa didele atrama gyventojams ne tik kasdieniškais klausimais, bet ir įveikiant krizes. Kai mūsų šalį užklupo koronaviruso pandemija, savivaldybės visuomenės sveikatai apsaugoti būtinus sprendimus neretai priėmė anksčiau už Vyriausybę ir atsakingai atlaikė iššūkius. Per kitą krizę, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, savivaldybės sklandžiai pasiruošė priimti karo pabėgėlius iš Ukrainos. Pavyzdžiui, į Jurbarko regioną atvyko keli šimtai pabėgėlių, kuriais vietos valdžia pasirūpino be centrinės valdžios pagalbos. Jeigu ne savivaldybių stiprybė ir atsakomybė, tiek pandemijos, tiek karo pasekmes pergyventume sunkiau.

Minint Vietos savivaldos dieną dar kartą sugrįžkime ir prie memorandumo, kuriuo siekiame glaudesnės centrinės valdžios ir vietos valdžios partnerystės ir stipresnio savivaldos savarankiškumo bei atsakomybės. Šį memorandumą Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos sušauktame Regionų forume 2020 m. rugsėjo 3 d. pasirašė visos parlamentinės partijos, todėl jame įvardijamos nuostatos yra juolab svarbios mums, valdantiems, turintiems sprendimo galią. Praėjus dvejiems metams nuo šio Prezidento, partijų ir merų susitarimo, toli gražu ne visus 10 jo straipsnių esame įgyvendinę. Tad kasmet spalio 10-ąją sugrįžkime prie dokumento ir įsivertinkime, ko dar trūksta, kad glaudi centrinės valdžios ir vietos valdžios partnerystė būtų galų gale išpildyta.