R. Imbrasas. Naujos Vyriausybės programa: kaip nepasiklysti deklaracijų tankmėje?

Metų sandūroje darbą pradeda nauja Lietuvos Vyriausybė, su Seime pristatyta programa. Kai kurie ekonomistai naujosios Vyriausybės programą pavadino laišku Kalėdų Seneliui – suprask, joje išrašyta daug norų ir svajonių, tačiau mažai kalbama apie realias priemones, kaip tai bus pasiekta. Suprantama, kad greičiausiai ateinantį pavasarį bus parengtas Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planas, kuriame turėtų būti konkrečiai įvardyta, kaip ir kada bus realizuojami Vyriausybės siekiai. Tačiau ir pati programa neturėtų būti vien tik deklaracijų rinkinys.

Aplinkosauginės programos dalis yra ypač ambicinga. Formuluojamas siekis aplenkti Europą: „Nors Europos klimato teisės akte nustatytas terminas yra 2050 metai, Lietuva siekia paspartinti šį procesą ir tikslą pasiekti anksčiau“, – rašoma Vyriausybės programoje. Visi norime gyventi švarioje planetoje ir sustabdyti katastrofišką klimato atšilimą, tačiau, įvardijant stipriai ambicingus tikslus, būtina suprasti, kad jų spartus įgyvendinimas gerokai kainuoja. Deja, apie finansavimo šaltinius užsimenama labai miglotai ir epizodiškai.

Gana išsamioje Vyriausybės programoje nemažai dėmesio yra skiriama miškams. Tačiau tenka pastebėti, kad programoje dominuoja deklaratyvūs teiginiai, kurie dar neretai prieštarauja vienas kitam. Vyriausybė sau kelia labai pozityvius ir valstybei reikalingus uždavinius. Programoje įvardijama: „Diegsime priemones, skatinančias didinti Lietuvos miškingumą. Iki 2030 metų bent iki 35 proc. padidinsime naujai įveisiamų miškų plotus, tobulinsime savaime atželiančių ir naujai įveistų miškų plotų pripažinimo miškais tvarkas. Sukursime fondą, skirtą plėsti valstybės valdomų miškų plotus, įsigyjant parduodamus miškus. Įvedant naujus suvaržymus privačiuose miškuose, prieš tai būtina numatyti sąžiningą kompensavimą.“

Akivaizdu, kad siekis didinti valstybinių miškų plotus bei užtikrinti kompensacijas privačių miškų savininkams, gerokai padidins biudžeto lėšų poreikį. Iš kur tie pinigai bus gauti ir kiek jų reikės, Vyriausybė nesivargina paaiškinti.

Kitas Vyriausybės iškeltas tikslas: „Siekti, kad per 20 metų bent 50 proc. šalies miškų būtų tvarkomi pagal gamtai artimos miškininkystės principus, vengiant grynųjų kirtimų ir prioritetą teikiant ekosistemų apsaugai.“ Taip pat Vyriausybė ketina „Pertvarkyti dabartinį miškų grupių paskirstymą, siekiant padidinti rekreacinio, apsauginio ir ekologinio prioriteto miškų dalį.“ Akivaizdu, kad šių išsikeltų tikslų siekimas gali daryti įtaką ūkininkavimo miškuose principams ir nulemti tradicinės medienos perdirbimo pramonės ateitį, gali paliesti dešimtis tūkstančių šiame sektoriuje dirbančių bei regionuose gyvenančių žmonių. Tačiau apie tai naujoji valdžia patogiai nutyli.

Kita Vyriausybės programos nuostata jau skelbia: „Sukurti balansą tarp socialinių, ekologinių ir ekonominių miškų funkcijų, užtikrinant miškų tvarumą ir biologinės įvairovės išsaugojimą.“ Yra vengiama pateikti aiškius atsakymus visuomenei, kaip ūkinė veikla miškuose bei ekonominis miškininkystės aspektas bus derinami su numatoma griežtesne reguliacija ir intervencija. Arba nežinoma, arba nenorima į tai atsakyti, tačiau bet kuriuo atveju tai reiškia, kad programoje esanti nežinia toliau kels įtampas visuomenėje ir trukdys planuoti bet kokias naujas investicijas bei darbo vietų kūrimą medienos perdirbimo pramonėje.

Nėra konkretumo ir kitame Vyriausybės siekyje: „Sukurti ir įteisinti Lietuvos miškų strategiją, įgyvendinti nacionaliniame susitarime dėl miškų sutartus įsipareigojimus.“ Tik norėčiau priminti, kad nueinančios valdžios, stipriai reklamuotas nacionalinis susitarimas de facto taip ir neįvyko, nes nieko nebuvo sutarta dėl ekonominės susitarimo dalies. Nesusitarus dėl svarbiausių ūkininkavimo miškuose principų ir medienos sektoriaus sąlygų ateityje, iš esmės nacionalinis susitarimas yra tapęs tik gražiu deklaracijų rinkiniu.

Naujasis premjeras Gintautas Paluckas viename interviu, kalbėdamas apie Lietuvos žemės ūkį, yra pabrėžęs, kad Lietuvoje užauginama žaliava turėtų būti ne išvežama svetur, o kuo daugiau perdirbama vietinėje pramonėje, taip sukuriant valstybės ekonomikai didesnę pridėtinę vertę.

Strategiškai žiūrint, tai teisinga kryptis, leidžianti Lietuvai kurti stipresnę ir konkurencingesnę ekonomiką bei didinti gyventojų ir valstybės biudžeto pajamas. Neseniai viešai skelbti duomenys rodo, kad nepaisant įtemptų santykių su Kinija, ten eksportuojamas Lietuviškos medienos kiekis stipriai išaugo, nuo 1300 iki 40000 kubinių metrų. Tai rodo, kad Lietuva nors ir norėdama atsakingai bei efektyviai naudoti savo miškus, tiesiog juos parduoda kaip žaliavą, nesistengdama sukurti iš jų daugiau ekonominės vertės.

Logiškai mąstant, jeigu žemės ūkyje naujoji Vyriausybė mato būtinybę daugiau vietoje perdirbti čia užauginamos produkcijos, toks pat principas turėtų būti taikomas ir miškininkystėje. Pirmiausiai žaliava turėtų būti aprūpinamos Lietuvoje veikiančios medienos perdirbimo įmonės ir tik patenkinus jų poreikius, galima ir eksportuoti. Apie tai Vyriausybės programoje nutylima, tačiau darbą pradėjusi Seimo dauguma bei Vyriausybė jau netolimoje ateityje privalės rasti atsakymus į įsisenėjusius klausimus. Kitu atveju, patogi tyla greitai gali tapti garsiu nusivylimu ir svarbaus mūsų valstybės ekonomikai, medienos pramonės sektoriaus stagnacija.