R. Imbrasas. Mūsų gynybą gali sustiprinti laisvesnė Lietuvos ekonomika

Valstybės gynybos tarybai nusprendus padidinti gynybos finansavimą iki 5–6 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), pradėjo plaukti pasiūlymai, iš kur papildomai gauti du milijardus eurų per metus. LR Prezidentas užsiminė apie galimybes naudoti valstybės atsargų rezervą bei skolintis iš gyventojų.

Vyriausybė prakalbo apie naujų mokesčių įvedimą bei esamų didinimą. Tuo pačiu kalbėta apie šešėlines ekonomikos mažinimą bei valstybės skolinimąsi tarptautinėse rinkose. Kai kurie ekonomistai pataria sumažinti valstybės išlaidas. Valdančiosios koalicijos atstovai užsiminė ir apie būsimas Europos Sąjungos lėšas. Turbūt visi pasiūlymai yra verti dėmesio ir nagrinėtini, tačiau liūdina, o kartu ir stebina tai, kad niekas nepasiūlė sprendimų, kurie būtų nukreipti į spartesnį Lietuvos ekonomikos augimą. Deja, net aukščiausiose valstybės valdymo institucijose viešuosiuose finansuose įsigalėjo statiškas, biurokratiškas, galbūt net buhalterinis požiūris. Lyg valstybės biudžetas būtų stebuklingas šulinys, iš kurio visada gali pasisemti vandens. Įsivaizduojama, kad, jeigu trūksta biudžete pinigų, tai reikia padidinti mokesčius arba pasiskolinti jų ir pinigų bus tiek, kiek valdžiai reikia.

Problema yra tai, kad toks technokratinis požiūris į valstybės biudžeto eurus yra atsietas nuo realaus žmonių gyvenimo, ekonomikos pulso. Deja, gerosios fėjos ar troliai biudžeto šulinio vandeniu nepripildo, jį po lašelį užpildo Lietuvos mokesčių mokėtojai, gyventojai ir verslo įmonės. Norėdami sumokėti mokesčius į valstybes iždą, jie tuos pinigus pirmiausia turi uždirbti, o mokesčių didinimas tai trukdo padaryti, kaip ir didelis skolinimasis. Jis reiškia, kad ateityje valstybės gyventojai gyvens sunkiau, nes skolas turės atiduoti. Taip jau yra, kad pasiskolina valdžia, o atiduoda gyventojai iš savo sumokamų mokesčių.

Valstybės gynimo tarybos įvardytas tikslas Lietuvai kainuos papildomai 12 milijardų eurų. Pirmiausia reikia išsamiai ir nuosekliai informuoti visuomenę, kur ir kaip šie pinigai bus naudojami. Kas konkrečiai pagerės mūsų valstybės saugume, panaudojus šią milžinišką sumą. Valdžia turi paaiškinti, kokios išlaidos sudaro tuos 5–6 proc. nuo BVP. Susidaro įspūdis, kad aiškios vizijos nėra. Kai neturima detalaus gynybos išlaidų plano, žmonėms atrodo, kad tokie procentai atsiranda „iš lubų“ arba todėl, kad norima kuo skubiau įtikti Donaldui Trumpui ir Amerikai. Tokia situacija užprogramuoja scenarijų, kada ir dvigubai daugiau finansuojant šalies gynybą, nebūtinai pagerės Lietuvos saugumo padėtis. Labai daug galvojama, kaip surinkti tuos 5 proc., bet labai mažai dėmesio skiriama, kaip efektyviai juos panaudoti. Norint pervesti avansus už karinę techniką, daug sukti galvos nereikia. Kur kas svarbiau yra turėti kompetencijos ir gebėjimų, kad gynybai skirtos lėšos būtų laiku ir protingai išleidžiamos.

Ką daryti, iš kur gauti daugiau eurų mūsų šalies saugumui ir gynybai finansuoti. Daugiau pinigų į biudžetą gali uždirbti laisvesnė ekonomika, kaip pasiekti laisvesnę ekonomiką? Reikalingos dvi bazinės sąlygos: daugiau visiems dirbti ir mažiau valdžiai reguliuoti ekonomiką. Tiesa yra labai paprasta: jeigu žmogus nori geriau gyventi, jis tiesiog daugiau dirba. Taip yra ir su valstybe: jeigu valstybei reikia daugiau resursų, jos ekonomika turi suktis greičiau.

Norint, kad valstybės ekonomika būtų mažiau reguliuojama, nedidinti mokesčių, neįvedinėti naujų neužtenka. Galbūt kai kuriais atvejais juos galima ir mažinti, jeigu tai duoda neabejotiną efektą ekonominiam augimui. Laisvesnei ekonomikai ypač svarbus yra veiklos sąlygų reglamentavimas, manau, kad Lietuvoje jis per smulkmeniškas ir apsunkintas biurokratinėmis procedūromis. Štai, kalbėdami apie „Teltonikos“ ar „Rheinmetall“ atvejus mes matome, kad vyriausybė nuima stabdžius strateginėms investicijoms ir tai yra labai sveikintina, tačiau kodėl tokie biurokratinių procedūrų žalieji koridoriai yra taikomi tik stambiems investuotojams?

Lietuva šiame laikotarpyje turėtų nuimti visus perteklinius procedūrinius, biurokratinius trukdžius nuo visų ekonominę veiklą vykdančių subjektų ir visiškai nesvarbu, ar tai būtų smulki individuali veikla, ar nedidelė akcinė bendrovė.

Pavyzdžiui, kodėl nepadarius, kad statybų leidimai Lietuvoje ar žemės klausimai būtų sutvarkomi per perpus trumpesnius terminus? Tokiems sprendimams reikia žinojimo ir politinės valios. Žinojimas galėtų atsirasti vietoj „fasadinės“ maisto tarybos prie Vyriausybės, įsteigus ekspertinę mažesnio reguliavimo tarybą. Na, o politinės valios reikia ieškoti pas valdžioje esančius politikus, nes socialdemokratų prieš rinkimus žadėta, veikianti valstybė neatsiras be veikiančios visuomenės ir jos ekonomikos.