R. Imbrasas. Lietuvos miškai. Kalbėkime argumentais, o ne emocijomis

Pokyčiai Amerikos pramonėje, kai kurių Europos Sąjungos (ES) valstybių ekonominė politika išryškina naują tendenciją – didžiausios pasaulio rinkos ekonomikos šalys svarbiausiu prioritetu ima laikyti savo nacionalinės pramonės interesus. Jau nekalbant apie ekspansinę ir protekcionistinę Kinijos ekonominę kryptį.

Kaip šiuo požiūriu elgiasi Lietuva? Ar Lietuvos valdžia, nuosekliai besilaikydama globalios rinkos postulatų, tinkamai užtikrina nacionalinės pramonės plėtros perspektyvas? Ar ruošiamas atsakas į besikeičiančią pasaulio ekonominę aplinką? Ar Lietuva turi įsivardijusi savo nacionalinio svarbumo pramonės šakas? Nes tik kalbėti, kad mes esame globalios pasaulio rinkos dalis – jau vakarykštė diena. Vis daugėja ženklų, kad aižėja daug dešimtmečių klestėjusi tarptautinė liberalios prekybos sistema, labiau dėmesys kreipiamas į nacionalinės pramonės plėtrą.

Vienu iš tokių nacionalinio svarbumo ekonomikos sektorių pas mus galėtume išskirti medienos pramonę. Ji turi giliai išvystytas tradicijas. Sukuria reikšmingą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Turi regioninį išsidėstymą ir ten kuria ypač svarbias darbo vietas.

Tačiau tolimesnei šio sektoriaus ekonominei raidai didelį pavojų kelia politinis ir teisinis neapibrėžtumas, ilgalaikės Lietuvos miškų vystymo vizijos neturėjimas. Lietuva kaip valstybė nepajėgia susitarti, kokia turėtų būti miškų plėtojimo strategija. Kaip turėtų būti suderinti gamtosauginiai, ekonominiai, socialiniai, rekreaciniai visuomenės interesai gausinant Lietuvos miškus. O kol nėra visuotinai sutarto strateginio matymo, kol visuomenė nesutarė dėl Lietuvos miškų strategijos, atskiri Vyriausybės ar Seimo bandymai epizodiškai bei fragmentiškai keisti Miškų įstatymą atrodo labai silpnai. Kaip tu gali sėkmingai keisti įstatymus, jeigu neturi fundamentalaus įsivaizdavimo, kokia kryptimi turi būti vykdoma miškų politika? Juolab, kad Vyriausybė savo programoje yra įsipareigojusi miškų valdymo strateginį dokumentą parengti ir įteisinti skubos tvarka.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiuo metu tik vienas iš daugelio – gamtosauginis – interesas dominuoja prieš kitus visuomenės interesus. Visuomenės diskusija tampa nevisavertė ir nerezultatyvi, kada teisėti visuomenės ekonominiai, socialiniai, rekreaciniai interesai yra nustumiami į šoną ir uzurpuojami gamtosauginių argumentų. Dar daugiau, kitokios nuomonės turėjimas arba bandymas suderinti skirtingus visuomenės interesus yra demonizuojamas ir net kriminalizuojamas.

Tokioje įkaitusioje atmosferoje, kur dominuoja emocijos, o ne argumentai, kur propaguojamas nepasitikėjimas vienas kitu, yra sudėtinga tikėtis išmintingų ir subalansuotų sprendimų. O norint, kad valstybės ekonomika augtų, o žmonės išvengtų naujų ekonominių krizių, jie yra būtini.