R. Imbrasas. Vilnius „nepravažiuojamas“ miestas? Sprendimai reikalingi dabar!

Šalta ir snieguota žiema apnuogino sostinės transporto problemas. Šiek tiek intensyvesnis sniegas ir pūga aklinai blokavo Vilniaus gatves, o žmonės buvo priversti, kaip per armagedoną, palikti nuosavus automobilius šalikelėje ir per pusnis klampoti namų link.

Tą sausio dieną panašios oro sąlygos buvo ir Kaune, tačiau ten eismas gatvėmis judėjo. Valdiškos institucijos kaip karštą bulvę ėmė nuo savęs mėtyti bet kokią atsakomybę dėl susidariusios situacijos. Susisiekimo ministerija pirštu baksnojo į Vilniaus gatves prižiūrinčią bendrovę, sostinės savivaldybė strėles nukreipė į neatsakingą verslą, kuris tokiu oru savo vilkikus išleidžia su vasarinėmis padangomis, o pastarieji nebegali užvažiuoti į statesnę įkalnę ir blokuoja eismą.

„Kaltųjų“ dėl chaoso Vilniaus gatvėse sąrašą galima būtų tęsti. Tačiau, žiūrint strategiškai, pagrindinė aklinų spūsčių priežastis yra atgyvenusi ir šiuolaikiškų iššūkių nebeatlaikanti Vilniaus miesto viešojo transporto sistema. Dėl savo nepatogumo ir neefektyvumo ji „įkalina“ žmones likti savo automobiliuose. O galingai išaugęs transporto priemonių skaičius jau seniai neišsitenka Vilniaus gatvių tinkle.

Šios žiemos eismo sutrikimai yra tik dar vienas signalas Vilniaus vadovams, kad jų pasirinktas autobusų ir troleibusų tinklo plėtojimo kelias, negalvojant apie alternatyvias transporto rūšis, yra neperspektyvus ir stabdantis miesto pažangą. Nenoriu būti blogu pranašu, bet nieko nedarant ir toliau pasyviai stebint situaciją, panašių ar dar didesnių incidentų ateityje tik daugės.

Šiame kontekste mažu šviesos spinduliu galima būtų laikyti Seimo nario Simono Kairio parengtą ir įregistruotą įstatymo pataisą, kuria siūloma tramvajų pripažinti lygiateise keleivine transporto priemone. Labai tikiuosi, kad šio įstatymo projekto svarstymas paskatins išsamią diskusiją apie tai, kokia kryptimi turi būti vystoma viešojo transporto sistema Lietuvos didmiesčiuose. Tenka pripažinti, kad dabartinė teisinė sistema niekaip nereglamentuoja naujų, modernių viešojo susisiekimo transporto priemonių. Tada kyla klausimas, kokia prasmė ruošti alternatyvaus susisiekimo galimybių studijas ar projektavimo darbus, jeigu šis transportas nėra net įteisintas Lietuvos įstatymuose? S. Kairio pataisų svarstymas galbūt taps nauju postūmiu Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje pradėti konkrečius žingsnius greitaeigių tramvajų ar metro sistemos įdiegimui.

Net ir dar neįsigaliojus šiam įstatymui, savivaldybės, galvodamos kaip sumažinti judėjimo stresą savo miestuose, privalo imtis veiksmų rengiant planavimo dokumentus.

Pavyzdžiui, Vilniuje, ruošiant miesto geležinkelio ir autobusų stočių rajono techninius projektus, numatant, kaip ateityje bus vystomos šios teritorijos, būtina įvertinti ir tai, kaip bus integruotos naujos transporto rūšys. Kokios bus jungtys su regioninio geležinkelio tinklu, tarpmiestiniu autobusų susisiekimu, kokia bus sukurta transporto infrastruktūra, kaip ji sąveikaus jau su esamu viešuoju transportu? Pagaliau, kaip patogiai vilniečiai ir jų svečiai galės pasiekti šią atnaujintą teritoriją?

Būtų didžiausia klaida Vilniaus stočių teritorijoje suplanuoti naujas paslaugų erdves, gyvenamuosius kompleksus, pramogų zoną, neįvertinant naujos transporto infrastruktūros. Ir taip nuo spūsčių dūstantis miestas būtų paralyžiuotas galutinai.

Beje, mus nuo sovietmečio vis dar lydi mentaliteto problema, kada mes iš anksto nesugebame visapusiškai numatyti ir suplanuoti būsimų pokyčių, laike sukoordinuoti jų įgyvendinimo. Dar iš sovietų laikų atėjęs neūkiškumo vaizdinys, kada ką tik naujai išasfaltuota gatvė yra vėl ardoma, tam, kad būtų pakloti vamzdžiai, aktualus ir šiais laikais. Labai noriu palinkėti, kad išleidžiant solidžias miesto biudžeto sumas ir projektuojant Vilniaus stočių kvartalą šitaip neatsitiktų.

Nepatogus ir neefektyvus viešasis transportas jau nebėra vien tik Vilniaus susisiekimo problema. Kuo toliau, tuo labiau, jis pradeda kenkti ekologijai, žmonių gyvenimo kokybei, sveikatai, saugumui, verslo plėtrai. Pagaliau, tai tampa ir nacionalinio saugumo problema, nes neramiais laikais gyvendami, prie esamos susisiekimo infrastruktūros, negalime planuoti sklandžios vilniečių evakuacijos iš miesto, kritinių įvykių atveju. Dabartiniai Vilniaus miesto vadovai tiesiog neturi teisės į tai nekreipti dėmesio.