R. Imbrasas. Ką Lietuvai duos suvalstybinta sveikatos apsauga?

Nuotr. Ervin Rauluševičius / ELTA

Sveikatos apsaugos ministerija savo pažadą tesi ir vienas po kito Seimą pasiekia jos parengti įstatymų projektai. Jų tikslas yra perbraižyti nusistovėjusią pusiausvyrą sveikatos apsaugos sektoriuje. Siekiama apriboti privačių gydymo įstaigų veiklą, administraciniais būdais atimti dalį lėšų, patenkančių į nevalstybines sveikatos priežiūros įstaigas tiek iš pacientų, tiek iš valstybinio sveikatos draudimo fondo.

Kaip tai gali atsiliepti Lietuvos gyventojams, kurie jau dabar priversti mėnesiais laukti eilėje, kad patektų pas reikiamą specialistą? Ar įgyvendinus socialdemokratų „reformą“ sveikatos paslaugų prieinamumas žmonėms netaps dar sudėtingesnis? Ar nesuprastės gydymo kokybė? Pagaliau, ar nepadaugės šėšėlio ir neoficialių „atsidėkojimo“ mokėjimų iš pacientų pusės?

Tarp visų pasiūlymų, kurie šiuo metu yra atkeliavę į Seimą, svarbiausi yra du. Pirmas – tai bandymas įstatymais nustatyti griežtą reikalavimą, kad sutartis su Ligonių kasomis dėl teikiamų paslaugų sudariusios gydymo įstaigos nebegalėtų iš gyventojų už tą pačią suteiktą paslaugą reiklauti priemokos. Kitaip tariant, ši įstatymo pataisa yra nukreipta į draudimą nevalstybinėms gydymo įstaigoms imti papildomus pinigus iš savo pacientų už suteiktas paslaugas.

Deja, pasiklausius viešos retorikos, darosi apmaudu, kad bandoma manipuliuoti žmonių emocijomis ir juos klaidinti. Priemokų draudimas visuomenei yra pardavinėjamas kaip kilnus noras užtikrinti nemokamas medicinos paslaugas žmonėms. Labai dažnai kartojama, kad žmogus, atėjęs į gydymo įstaigą, gaus paslaugą nemokamai. Iš tiesų tai yra netiesa. Lietuvos gyventojai moka sveikatos draudimo mokesčius arba juos draudžia valstybė. Tai reiškia, kad jie mokėdami mokesčius susimoka už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl kalbėti, kad jie gaus nemokamas medicinos paslaugas, yra nesąžininga. Geriausiu atveju, uždraudus oficialias priemokas, jiems nereikės mokėti papildomai.

Kitas svarbus įstatymo projektas yra susijęs su prioritetų nustatymu. Teisės akto autoriai nori nustatyti, kad pirmenybę sudaryti sutartis su Ligonių kasomis ir gauti apmokėjimą iš jų turėtų viešojo sektoriaus sveikatos priežiūros įstaigos. Ir tik paaiškėjus, kad tokios paslaugos jos neteikia arba reikiamų pajėgumų neužtenka, būtų leidžiama sutartis sudaryti su privačiomis gydymo įstaigomis. Tiesa, šis principas negaliotų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje.

Socialdemokratai su savo pakeitimais rizikuoja įnešti dar daugiau chaoso į ir taip problemų turintį sveikatos apsaugos sektorių. Blogiausia, kad dėl to gali nukentėti žmonės, kuriems bus atimta pasirinkimo galimybė.

Tikėtina, kad uždraudus priemokas, privačios gydymo įstaigos nebesudarinės sutarčių su Ligonių kasomis, nes jų apmokėjimo įkainiai yra maži ir neatitinka patiriamų sąnaudų. Todėl teikiamos paslaugos pabrangs, nes bus imama visa kaina, arba gydymo įstaiga iš viso nuspręs dalies paslaugų nebeteikti, nes jos bus nuostolingos.

Žmogaus sveikata yra pamatinis dalykas. Jai sušlubavus, natūralu, kad žmogus nori kuo greičiau patekti pas reikiamą specialistą. Dažnu atveju, pamatęs, kad viešojoje įstaigoje pas specialistą yra didžiulė eilė, jis sutinka sumokėti papildomai, kad patektų nedelsiant pas specialistą privačioje klinikoje. Kitaip tariant, žmogus nusiperka greitį.

Pasikeitus tvarkai, eilės viešojo sektoriaus įstaigose nesumažės, kai kuriais atvejais, jos gali tik padidėti. Todėl žmogus, neturėdamas kito pasirinkimo, mokės didesnę sumą, kad patektų į privačią gydymo įstaigą. Arba net nebeturės pasirinkimo ir bus priverstas laukti ilgoje eilėje pas specialistą viešojoje įstaigoje.

Socialdemokratai deklaruoja, kad šios pseudoreformos tikslas yra susigrąžinti gydytojus į viešojo sektoriaus gydymo įstaigas. Tačiau atėmus dalį pinigų iš privačių gydymo įstaigų, savaime specialistai negrįš. Juos būtų galima pritraukti mokant jiems didesnius atlyginimus, tačiau apie tai socialdemokratai nekalba. Todėl galime susidurti ir su nauja medikų emigracijos banga, jeigu dėl vykdomų pertvarkymų mažėtų paslaugų apimtys privačiame sektoriuje.

Didesnis reguliavimas, ribojimai pasitelkiant administracinius metodus primena bandymą grįžti į sovietinės „nemokamos“ medicinos laikus. Laikus, kada pažintys, „blatas“ ir „pinigai į kišenę“ reiškė beveik viską. Nejaugi, praėjus 35 nepriklausomybės metams, vėl norime patekti į praeitį?

Toks dirbtinis konkurencijos ribojimas pažeidžia svarbiausią pamatinę paciento teisę – laisvai rinktis gydymo įstaigą. Tada kyla fundamentalus klausimas: kam ši suirutė reikalinga? Pacientams, gydytojams, privačioms gydymo įstaigoms – tikrai ne. Nebent kelių viešojo sektoriaus gydymo įstaigų administratoriams ir saujelei kairiosios ideologijos persisunkusių politikų. Bet eina kalba apie žmonių sveikatą ir tokiems lengvabūdiškiems eksperimentams čia ne vieta.