Krizių akivaizdoje visada galioja taisyklė: stenkis kontroliuoti tai, ką gali pakeisti. Suprantama, kad Lietuva negali paveikti šiuo metu vykstančių tektoninių lūžių ilgametėje pasaulio saugumo architektūroje. Geriausiu atveju, Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos valstybių, lieka tik aktyvi stebėtoja. Egzistencinių permainų laikais, kada keičiasi pasaulio (ne)tvarka, tokios pozityvios pozicijos neužtenka – reikia greitų, aktyvių ir netradicinių veiksmų.
Situacija keičiasi
Lietuvai nereikėtų būti naiviai ir tikėtis, kad nuo pagrindinio stalo nustumta senoji Europa staiga bus pripažinta ir įvertinta. O ir didžiųjų Europos valstybių vektoriai kol kas nėra nustatyti vieninga kryptimi. Kol Europa išgyvens šį sukrėtimą ir persiorientuos, Lietuva gali daryti savo namų darbus. Pirmiausia, reikia atsikratyti vis dar gajaus iliuzinio tikėjimo, kad Amerika užtikrins mūsų saugumą. Kaip rodo Ukrainos atvejis, Donaldo Trumpo administracija šiuo metu veikia labiau kaip reketas nei kaip strateginis partneris – norima iš Ukrainos ištraukti pinigus, už tai net nepasiūlant tvirtų saugumo garantijų.
Europos lemtis yra nuolat laukti Amerikos pagalbos. Antrojo pasaulinio karo metu antihitlerinės koalicijos sąjungininkai labai ilgai laukė JAV įsitraukimo, vis jai dvejojant. Po karo Lietuvos laisvės gynėjai miškuose vylėsi, kad Amerika padės išsivaduoti iš sovietinės okupacijos, tačiau pagalbos taip ir nesulaukė. Jau trejus metus stipresnės JAV paramos laukia ir prieš agresorę Rusiją kariaujantys ukrainiečiai. Panašu, kad atėjus D. Trumpui, vietoj žadėto tvirto palaikymo Ukraina gaus sąskaitas už milijardus kainuojančius amerikiečių statytus ginklus.
Pastarieji įvykiai rodo, kad Amerika nusimeta atsakomybę už Europos saugumą ir ragina europiečius patiems pasirūpinti savo gynyba. Šis pokytis yra netikėtas ir jam nebuvo pasiruošta. Kyla klausimas: kas bus su transatlantine sąjunga, kurios pagrindas yra NATO organizacija? Ar NATO sutarties straipsniai vis dar galioja, ar jie bus keičiami? NATO aljansas visada rėmėsi neabejotina Amerikos lyderyste ir ilgamete jos siekiamybe išlaikyti įtaką Europoje. Jeigu keičiasi Amerikos geopolitiniai prioritetai, logiška manyti, kad turėtų keistis ir NATO struktūra. O gal Amerika tiesiog nuspręs išstoti iš NATO?
Šių aplinkybių kontekste būtų naivu tikėtis tradicinių saugumo garantijų tęstinumo. Taigi, NATO sutarties penktojo straipsnio aktyvavimas tampa labiau teorine galimybe nei realiai veikiančiu gynybos mechanizmu.
Reikia imtis iniciatyvos
Ką daryti Rusijos agresijos akivaizdoje tokioms mažoms valstybėms, kaip Lietuva? Jokiu būdu ne panikuoti, o racionaliai veikti, stiprinant savo valstybės apsaugą. Kaip? Tam, kad Europos didžiosios valstybės greitai ir efektyviai suformuotų savo vieningą poziciją Ukrainos bei visos Europos gynybos atžvilgiu ir ją įgyvendintų, Lietuvos balsas neturi didelės įtakos. Tačiau imtis ryžtingų ir greitų veiksmų regioninio-karinio bendradarbiavimo lygiu Lietuva tikrai gali ir privalo.
Lietuvos, kaip ir kitų Rytų Europos bei Skandinavijos valstybių, veiklos prioritetu turėtų tapti nebe NATO, o regioninė gynybinė sąjunga. Lenkija, Baltijos valstybės bei Skandinavija galėtų įkurti Baltijos gynybinį bloką. Lyderystę šiame bloke pagrįstai suteikiant Lenkijai, nes jos kariniai pajėgumai šiuo metu kur kas didesni nei kitų regiono valstybių.
Nesu karybos ekspertas, bet manau, kad geopolitiškai tokia sąjunga ateityje galėtų tapti solidžia alternatyva kryptį praradusiems transatlantiniams santykiams. Baltijos jūros gynybinis blokas nesikirstų su visos Europos gynybos pajėgumų stiprinimu – tik viskas vyktų greičiau ir efektyviau. Reikia pripažinti, kad arčiau Rusijos esančios Europos dalys realiau suvokia potencialų pavojų nei, pavyzdžiui, Pietų Europos valstybės. Todėl šio regiono šalys yra suinteresuotos skubiai stiprinti savo gynybinius pajėgumus.
Baltijos jūros blokas galėtų ne tik įsipareigoti ginti vieni kitus agresijos atveju, bet ir užtikrinti kur kas platesnį bendradarbiavimą: bendrų gynybos planų sudarymą, bendrų pratybų rengimą, koordinuotą karinės įrangos įsigijimą. Detalų partnerystės turinį turėtų nustatyti karybos ekspertai, tačiau pirmiausia reikia valstybių aplink Baltiją politinės valios. Lietuva galėtų tapti aktyvia šios idėjos vystytoja.
Akivaizdu, kad netikėtos aplinkybės reikalauja ir neįprastų sprendimų. Regiono kooperacijos idėja yra ne tik valstybių ar valdžių, bet ir visuomenių reikalas.
Štai visai neseniai pasibaigė puiki ir labai reikalinga paramos Ukrainai iniciatyva „Radarom“. Lietuvos visuomenė ir verslas jau trečius metus skiria milijonines lėšas tam, kad į mūšio lauką Ukrainai būtų siunčiami dronai ir antidronai. Kodėl tokio pobūdžio akcija negalėtų vykti visame Baltijos regione, Skandinavijoje ir Lenkijoje? Akivaizdu, kad daugiau nei 50 milijonų gyventojų turintis regionas galėtų surinkti gerokai didesnes sumas.
Įrašykite vardą
Įrašykite el. paštą
Neteisingas el. pašto adresas
Įrašykite žinutę
