R. Imbrasas. Didesniais mokesčiais ir draudimais vilniečio iš automobilio neišlaipinsi

Jau seniai darnaus judumo klausimai yra tapę Europos sąjungos prioritetu. Juos stengiasi spręsti ir Lietuvos didieji miestai, bet ar visada rodomos pastangos užtikrina geresnį rezultatą? Kartais susidaro įspūdis, kad einama lengviausiu keliu. Vietoj to, kad būtų ieškoma tvaresnių ilgalaikių strateginių sprendimų, kuriant draugiškesnę aplinką į transporto sistemą, tiesiog keliami mokesčiai ir įvedami nauji ribojimai automobilio naudotojams.

Nuo šių metų pradžios didžiausiuose Lietuvos miestuose, o Kaune jau pernai, įvestos mažos taršos zonos. Tai reiškia, kad miesto centrinėse dalyse yra išskirtos teritorijos, kuriuose automobilių eismas yra ribojamas ir papildomai apmokestinamas. Taip pat, kai kurios savivaldybės didina automobilių parkavimo įkainius, siekdamos priversti žmones atsisakyti automobilių ir pradėti naudotis miesto viešuoju transportu. Tenka pastebėti, kad tokios reguliacijos priemonės neduoda laukiamo rezultato, žmonės ir toliau naudojasi automobiliais nes jiems taip patogiau. Pagaliau tai kas tinka ir veikia Klaipėdoje ar Šiauliuose, nebūtinai veiks Vilniuje.

Padidinus parkavimo mokesčius Vilniaus centre ir senamiestyje efektas būna labai trumpas. Labai greitai žmonės prisitaiko ir brangiai kainuojančios stovėjimo vietos būna vėl užpildytos. Panaši situacija ir su mažos taršos zonomis. Uždraudus ar apribojus transporto judėjimą tam tikromis Vilniaus senamiesčio gatvėmis, automobilių eismas persikelia į kitas šalia esančias gatves. Bendras transporto srautas nesumažėja, o sumažėjus pralaidumui miesto centrinėje dalyje formuojasi naujos spūstys.

Taigi, steigdami mažesnės taršos zonas viename miesto lopinėlyje, padidinama tarša kitose miesto zonose. Norimo taršos mažinimo efekto tokiu būdu nepasiekiam. Beje, tokia pati istorija nutiko ir užsiėmus gatvių siaurinimu Vilniaus naujamiestyje. Eismo nesumažėjo, tiesiog padidėjo spūstys, o reiškia ir tarša šiuose vietose tapo didesnė.

Labai svarbu, kad už miesto transporto organizavimą atsakingi pareigūnai suvoktų, kad be atodairiškas mokesčių kėlimas ar nauji draudimai, nekeičia susiformavusių žmonių įpročių naudotis asmeniniu transportu. Dėl tokių administracinių sprendimų žmonės automobilių savo kieme nepalieka, jie vis tiek yra priversti vežti vaikus į darželius, mokyklas ir būrelius, nuvykti ir parvykti iš savo darbo, apsilankyti valstybinėse įstaigose, keliauti į pramogų vietas.

Reikia giliau ir sistemiškiau nagrinėti tokio žmonių elgesio priežastis. Pirmiausiai, Vilniaus regionas, skirtingai negu visa likusi Lietuva, pastaraisiais dešimtmečiais demografiškai augo. Miestas vystėsi ir plėtėsi, nemaža dalis žmonių įsikūrė miesto pakraščiuose ir priemiesčiuose, tuo tarpu didžioji dalis švietimo įstaigų, valstybinių institucijų, biurų pastatų įsikūrė centrinėje miesto dalyje.

Deja, tačiau jau ilgus metus vystoma Vilniaus miesto transporto sistema yra vis dar nepakankama alternatyva nuosavam automobiliui. Norint, kad žmonės imtų keisti savo nusistovėjusius įpročius, reikalingas ne jų baudimas, bet skatinimas, kitaip tariant didesniais mokesčiais ar draudimais žmonių iš automobilio neišlaipinsi. Reikia jiems sudaryti gerokai patogesnį už automobilį viešojo susisiekimo sistemą.

Akivaizdu, kad nors ir atnaujintas Vilniaus autobusų ir troleibusų tinklas, vilniečių poreikių neatliepia, todėl klausimas, ar tolimesnis didelių resursų naudojimas vystant šį tinklą yra protingas? Gal būt yra reikalingas kitoks požiūris ir nauji strateginiai sprendimai, vystant miesto viešąjį transportą? Nes kitaip, niekada neišeisime iš uždaro rato. Visada bus sakoma, kad į autobusus ir troleibusus jau investuota tiek pinigų, kad grįžti į kito transporto infrastruktūrą nėra prasmės.

Visgi, kiti miestai ieško strateginių viešojo transporto alternatyvų. Pavyzdžiui Kaunas, vis garsiau kalba, kad ateityje mieste reikėtų modernių tramvajų linijos, ką daro Vilnius? Trypčioja vietoje. Metro, modernaus tramvajaus, ar oro gondolų idėjos jau seniai nuskambėjusios, tačiau jos neištraukiamos iš stalčiaus ir nevystomos toliau. Plaukiama pasroviui net nelabai žinant ką daryti. Dabar jau akivaizdu, kad vien tik mokestinėmis priemonėmis ar kelio ženklų perstatymais nei spūsčių nei transporto taršos problemos sostinėje nebus išsprendžiamos.

Norint keisti žmonių įpročius, reikia jiems ne naujas sąskaitas įstatinėti, o pasiūlyti ilgalaikę patogią alternatyvą. Tam reikia priimti kokybiškai naujus strateginius sprendimus, organizuojant Vilniaus viešąjį susisiekimą. Ledynai nustos tirpti tik tada, kai ištirps ledynai miesto atsakingų pareigūnų galvose.