R. Imbrasas. Ar jūsų į banką padėti pinigai vis dar jūsų?

Yla pagaliau pradėjo lįsti iš maišo. Įvairios kalbos apie tai, kad Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai daro įtaką politikams, sklido jau seniai. Kalbos ir liko kalbomis, kol neatsirado apčiuopiamų faktų. Artėjant Seimo rinkimams, nė vienas bankas nė vienai partijai nesuteikė paskolos rinkiminei kampanijai finansuoti. Anksčiau suteikdavo, o šį kartą nesuteikė.

Įvairūs paaiškinimai, kad partijos neturi turto ar yra nepatikimos paskolos gavėjos, tikrai neįtikina. Partijos anksčiau iš bankų kreditus gaudavo ir juos atiduodavo. Todėl vienintelis realus pasikeitusios bankų pozicijos paaiškinimas yra tai, kad šiame Seime buvo priimti sprendimai papildomai apmokestinti bankų pelną.

Apmaudu yra ne dėl to, kad partijos negavo kreditų rinkimams, kaip nors išsisuks. Kur kas didesnį nerimą kelia tai, kad politikai tik tada, kai patys gavo niuksą, pradėjo kalbėti apie komercinių bankų dominavimą Lietuvoje. Paprasti bankų klientai, su vis didėjančiomis bankų užgaidomis ir diktatu susiduria jau ilgą laiką.

Beje, patys politikai ir turi iš dalies prisiimti atsakomybę už susidariusią situaciją bankininkystės sektoriuje.
Jau kurį laiką Lietuvoje kryptingai įgyvendinama grynųjų pinigų atsisakymo politika. Ir komerciniai bankai čia vaidina svarbų vaidmenį. Jie puikiai suvokia, kad kuo mažiau žmonės turės grynųjų, tuo jie bus labiau priklausomi nuo bankų, o bankas kuo daugiau turės klientų, tuo daugiau uždirbs pelno.

Savaime atsiskaitymai pavedimu yra pozityvus dalykas. Tarpusavio piniginiai santykiai tampa patogesni, mažėja šešėlio rizika ir t.t. Tačiau Lietuvoje šiuo klausimu akivaizdžiai perlenkta lazda. Dirbtinai forsuojant, žmonės ir įmonės yra priversti atsisakyti grynųjų. Nebepaliekama pasirinkimo laisvės, žmonės tiesiog per jėgą varomi į bankus, nes vis labiau ribojama alternatyva bankams ir grynųjų pinigų cirkuliacija.

Tai yra daroma ir administraciniais būdais. Seimas priėmė įstatymą, Lietuvoje draudžiantį tarpusavio atsiskaitymus grynaisiais, jeigu suma siekia 5000 tūkst. eurų. Komerciniai bankai taip pat savo ruožtu stengiasi apsunkinti priėjimą prie grynųjų. Gerokai sumažintas grynųjų operacijų bankomatų tinklas regionuose. Lietuvoje yra tokių miestelių, kur žmonėms iki bankomato, reikia vykti 20 ar daugiau kilometrų. Tai yra absoliučiai nenormalu.

Bankai ima taikyti didesnius apribojimus pinigų išgryninimo operacijoms. Žmogus savo nuosavų, banko sąskaitoje laikomų pinigų, per mėnesį gali išgryninti tik ribotą sumą. Už didesnę išgryninimo sumą taikomi dideli mokesčiai. Situacija jau pasiekė absurdo link, kada žinomas žurnalistas už tai, kas išgrynino 2000 eurų, turėjo sumokėti bankui net penkiasdešimties eurų komisinį mokestį. Sakykite, kas tai yra? Ar ne lupikavimas, pasinaudojant savo padėtimi? Pagaliau, ar tai nepažeidžia žmogaus konstitucijos teisės į nuosavybę?

Normalioje konkurencinėje aplinkoje, žmogus, susidūręs su tokiu savivaliavimu, net nemirktelėjęs pakeistų banką. Deja, Lietuvoje veikiančių bankų sąlygos beveik identiškos. Belieka tik spėlioti, kodėl valstybė taikstosi su tokia situacija. Kodėl nestoja į vartotojo pusę? Pagaliau, kodėl iš mokesčių mokėtojų išlaikomos bankų kontrolės institucijos nereaguoja ir užmerkia akis į akivaizdų konkurencijos nebuvimą bankiniame sektoriuje.

Lygiai taip pat Vyriausybė ir Seimas, galimu monopolio atveju, turėtų nustatyti sąžiningas paslaugų kainas. Tačiau beviltiškai ir bejėgiškai tylima. Ir dar apsimetama, kad mažmeninės komercinės bankininkystės rinka Lietuvoje egzistuoja. Deja, tai yra imitacija, skiriasi tik bankinių kortelių spalva ir dizainas, o visa kita kaip planinėje ekonomikoje.

Kai sudaryta tokia situacija, įvairiems karteliams atsirasti, nuo bankų kenčia pačios įvairiausios visuomenės grupės. Liūdnai juokaujama, kad geriausia paskola yra neišduota paskola. Deja, paskolų prieinamumas, ypač jaunoms šeimoms įsigyjant būstą, yra tapęs didžiule problema valstybėje. Nepaisant įvairių egzistuojančių rėmimo programų, jaunai šeimai gauti kreditą normaliomis sąlygomis yra labai sudėtinga. O tos jaunos šeimos, kurios jau gavo kreditą, dėl išaugusių palūkanų turi gražinti bankui labai dideles sumas. Iš esmės, bankai suinteresuoti laikyti pririšę žmones prie savęs visą gyvenimą ir labai skeptiškai žiūri į žmonių iniciatyvas paskolas grąžinti anksčiau laiko. Jeigu rinkoje veiktų normalūs rinkos santykiai ir efektyvus priežiūros mechanizmas, šita praktika išnyktų.

Anksčiau žmogui atsidaryti asmeninę sąskaitą banke buvo banko lūkestis ir interesas. Dabar tai tapo žmogaus galvos skausmu ir privilegija. Dar daugiau, nuolatiniai vis didėjantys bankų reikalavimai savo klientams kelia sumaištį ir pyktį. Štai bankų sąskaitų savininkai nuolat gauna reikalavimus atnaujinti savo anketos duomenis. Jeigu dėl kokių nors priežasčių duomenys iki nustatytos datos nebuvo atnaujinti, nieko nesigilinant bankai blokuoja žmonių ir įmonių sąskaitas ir stabdo visas bankines operacijas. Kitaip tariant, apriboja žmonių nuosavybę be jokių teismo sprendimų. Ar tai yra legalu Lietuvoje?

Bankų sąskaitų turėtojai patiria didelius nepatogumus, todėl kartais nebesuprati, ar banke laikomi pinigai yra vis dar tavo, ar jau banko nuosavybė. Ir kodėl patys klientai yra priversti rinkti duomenis, kai visos valstybinės sistemos yra seniai skaitmenizuotos ir tam išleista šimtai milijonų eurų. Kodėl patys bankai negali visos reikiamos informacijos susirinkti apie savo klientą.

Kaip sustabdyti bankų dominavimą šalyje? Akivaizdu, kad toks bankų nesiskaitymas su klientais ir žiūrėjimas iš jėgos pozicijos yra padiktuotas realios konkurencijos nebuvimo. Todėl naujas Seimas kartu su Vyriausybe turi neatidėliotinai imtis aktyvių priemonių tam, kad ši konkurencija rastųsi. Ji gali rastis ateinant naujiems bankams į rinką arba griežtinant komercinių bankų priežiūrą.

Deja, dabar egzistuojantis komercinių bankų veiklos reglamentavimas bei kontrolė yra tik formalūs dalykai. Centrinis Lietuvos bankas, kuris tiesiogiai prižiūri bankų veiklą ir už tai atsakingas, yra tapęs patarimų dalintoju. Gaudami solidžias algas, centrinio banko vadovai, lyg kokie tarptautinio lygio vertintojai, nurodinėja Vyriausybei, Seimui, Prezidentūrai, kaip turėtų būti vykdoma pensijų reforma ar keičiama mokesčių sistema. Tai yra nepriimtina. Lietuva jau pati seniai nevykdo savarankiškos monetarinės politikos, yra tiesiogiai priklausoma nuo Europos centrinio banko sprendimų. Todėl reiktų pasvarstyti, ar Lietuvai išvis reikia tokio pobūdžio brangiai išlaikomos organizacijos kaip Lietuvos bankas. Šias funkcijas galėtų atlikti ir prie Finansų ministerijos įsteigtas padalinys.

Apie bankų elgesį yra vienas senas juokas. Sakoma, kad bankas žmonėms išdalina skėčius, kai šviečia saulė, o atima, kai lyja lietus. Beje, kiekviename juoke yra dalis tiesos, o Lietuvoje, panašu, kad bankų dalinami skėčiai dar ir skylėti. Tam ir esame valstybė, kad pakovotume už savo žmonių interesus.