fbpx

Prof. R. Lopata. Ar įmanoma Lietuvai projektuoti savo ateitį?

RAIMUNDAS LOPATA

„ – O mes praeityje ar ateityje? – paklausė Alisa. – Mes duobėje, – atsakė Triušis.“

Ar įmanoma iš duobės matyti savo ateitį, ją prognozuoti ir projektuoti? Trumpas atsakymas būtų – galima bandyti nuspėti, kartu žinant, kad spėjimas nebus teisingas. Tačiau pats spėjimo numatymo procesas turi savo prasmę, nes išvydę, kad klydome, būsime labiau išmintingesni bei pasiruošę spėti naują ateitį.

Žinoma, bus prieštaraujančių, kurie aiškins, kad ir duobėje sėdint galima numatyti ateitį per praeitį ir savo bei pasaulio istoriją. Tačiau atidžiau pažiūrėję išvysime, kad istorijoje nėra jokių dėsnių, istorija nesivysto nei linijiniu, nei spiralės, nei kitokiais būdais. Ir todėl istorija neturi jokių pamatų dabarčiai ir ateičiai, išskyrus tuos, kuriuos mes patys norime matyti. Tai reiškia, kad istorija negali padėti mums įžvelgti ateities ir todėl ateitis – neprognozuojama. Tai yra ir žiauri tiesa, ir tikrovė, nors suprantu, kad kai kurie istorikai ir futurologai su tuo nenorės sutikti.

Lietuvos kaip ir kitų valstybių raidoje aptiktumėme kelis konkuruojančius, dažnai prieštaraujančius ir vienas kitą papildančius vyksmus: politinį ir biurokratinį.

Politinis procesas turi savo vidinę logiką. Jis dažnai paremtas ne išsamia informacija, bet politinių idėjų bei ideologijų varžytuvėmis, ir iš esmės yra naujų principų generatorius. Politinis procesas kas ketverius metus turėtų būti tam tikra prasme revoliucinis, keičiantis prioritetus, prie kurių reikia prisitaikyti biurokratijai. Todėl politinio proceso ilguoju laikotarpiu neįmanoma prognozuoti, nes neįmanoma prognozuoti ilgalaike prasme rinkimų rezultatų.

Ilgiausia numatoma perspektyva – viena ar dvi kadencijos. Tačiau tikrovė bent jau Lietuvoje yra tokia, kad politinis procesas (išskyrus kai kurias partijas) neturi nei principų, nei idėjų. Todėl biurokratija ar vadinamasis ekspertinis valdymas iš tikrųjų turi didelę įtaką nustatydamas politinio proceso programą.

Be to, tokios nedidelės valstybės kaip Lietuva yra labai priklausomos ir nuo Briuselio sprendimų. Sunku nesutikti su prof. Antanu Kulakausku, teigiančiu, kad mes turime problemų su atstovaujamąja demokratija, nacionalinė valdžia atlieka iš esmės einamojo politinio proceso administratoriaus funkcijas, o tokiomis sąlygomis daugelio mūsų ilgalaikių strategijų reikšmė mažai kuo skiriasi nuo šakėmis ant vandens rašomų tekstų reikšmės.

Mes šiandien turime šūsnis įvairiausių strategijų, neretai viena kitai prieštaraujančių, kurių niekas neskaito, galbūt išskyrus jų autorius. Praktiškai visa šiandieninė strateginio valdymo sistema nėra gyvybinga ir orientuota į administracinių dokumentų kūrimą ir vidinę apyvartą.

Nežiūrint į tai, kas yra pasakyta apie neprognozuojamą ilgalaike prasme ateitį, vis dėlto pats ateities projektavimo procesas, politikų ir biurokratijos mąstymas apie valstybės perspektyvas ir principus, yra reikšmingas ir svarbus. Tam tikra prasme šis procesas visus iš vykdytojų daro politikais ir priverčia mąstyti apie alternatyvas.

Tokiam procesui būtina daug kas, bet ypač intelektualinė terpė. Deja, Lietuvos Respublika išgyvena intelektualinio savarankiškumo praradimo laikotarpį. Veikiama globalių politinių, socialinių, technologinių permainų, Lietuva tapo paviršutiniško prisitaikymo prie išorinių aplinkybių šalimi be autentiško intelektualų užsiangažavimo, be viešų intelektualių valstybės klausimų svarstymo. Nyksta viešųjų diskusijų erdvė, naujų idėjų generavimas ir minties savarankiškumas. Juos pakeitė intelektualinis konformizmas. Todėl būtina nedelsiant parengti „Intelektualinio Lietuvos savarankiškumo stiprinimo“ programą, jos įgyvendinimui skiriant reikiamas lėšas.

Lietuvos visuomenės viešasis gyvenimas taip pat tapo pernelyg suvalstybintas, biurokratizuotas ir technologizuotas. Nyksta piliečių tapatinimasis su politinės bendruomenės reikalais. Nors jie turi savo gyvenimo sampratas, tačiau praranda dalyvavimo patirtį. Mes vertybių bendrystės idėjos krizėje, visuomenėje be gairių, t. y. takioje visuomenėje, kuri neleidžia piliečiui jaustis dalimi kažko, kas supranta jo poreikius. Tokią būklę ir gali pakeisti ateities projektavimo procesas.

Šiandien turime kelias palankias aplinkybes, skatinančias kurti ir plėsti terpę galvojimui apie ateitį ir jos projektavimui, įtraukiant ir politinį-visuomeninį, ir biurokratinį lygmenis.

Pirmoji – tai konferencija dėl Europos ateities.

Kokią Lietuvos Respubliką, kokią demokratiją turėsime būsimoje ES? Kokios ateities Europos mes, lietuviai, norime? Kokią Europos viziją patys galėtume siūlyti? Kokią sprendimų laisvę nacionalinės valstybės turi viršnacionalinės būties akivaizdoje? Jau pats Europos ir Lietuvos joje ateities svarstymas būtų reikšmingas mūsų Respublikai ir demokratijai.

Antroji – Lietuvos pažangos strategijos 2050 rengimo procesas.

Vargu, ar ši strategija paaiškins „pažangumo“ sąvoką, atsakys, ką reiškia būti pažangiam pasaulyje, kuris nesiūlo jokio išganymo, ar įvertins visas veikiančias, miglose skęstančias ar dar net nematomas aplinkybes, kurios darys įtaką žmonių ir valstybių gyvenimams.

Tai darbas, kurio baigiamasis rezultatas bus netikslus, todėl, atrodytų, beprasmis. Bet šiuo atveju rezultatas yra pats procesas, nesibaigiantis tik dokumento patvirtinimu. Jei nemėginsime svarstyti, kokias užsienio, švietimo, transporto ir kitas politikas turėsime, ar reformuosime reformas, ar turime kalbėti apie Lietuvos ateitį kaip žalią ir skaitmeninę ekonomiką, ar apie suverenitetą, liberaliąją demokratiją ir jos formas, piliečių ir Respublikos ateitį, taip ir nesužinosime, pasak Triušio, koks duobės gylis ir kaip lipti iš tos duobės.