P. Malžinskas. Kodėl žaidžiame politinį futbolą nežinodami jo taisyklių?

Žodžiai „permainos Lietuvos futbolo federacijoje“ visuomet pasitinkami ovacijomis, tačiau Seimo inicijuotas siekis įstatymų pagalba įvesti tiesioginį LFF valdymą yra teisiškai abejotinas žingsnis, kuris, greičiausiai, sulauktų ir tarptautinių futbolo organizacijų FIFA bei UEFA reakcijos.

Valstybės kišimasis į LFF veiklą kelia daug klausimų

Lietuvos futbolo federacija yra visuomeninė organizacija ir veikloje ji vadovaujasi savo, FIFA bei UEFA įstatais, Lietuvos įstatymais. LFF yra asocijuota tarptautinių futbolo organizacijų narė, todėl tiesioginio valdymo klausimą, kas pasaulinėje futbolo organizacijų veikloje nėra naujiena, visų pirma turi spręsti šios tarptautinės institucijos. Tačiau tam turi būti labai konkretūs teisiniai pagrindai ir rimtos priežastys, o valstybės tiesioginis kišimasis į futbolo federacijos veiklą gali turėti rimtų pasekmių. Žinoma, reikia aiškiai žinoti ir suprasti, kas FIFA bei UEFA požiūriu yra neteisėta valstybės institucijų veika, tai gana plati ir sudėtinga tema, bet dažniausiai tokiais veiksmais laikomi sprendimai, kuriais siekiama daryti įtaką futbolo federacijos organų ar personalijų rinkimuose. Kitaip tariant, FIFA ir UEFA nuosekliai laikosi nepriklausomumo, demokratijos ir atvirumo standartų, kurie įtvirtinti jų įstatuose, o šios nuostatos privalomos visiems šių organizacijų nariams.

Nieko nuostabaus, kad LFF pozicija viešai skambėjo ne kartą: kišitės į mūsų veiklą, tai nukentės visas Lietuvos futbolas. Viešoje erdvėje teko girdėti minčių, kad tebūnie, nes rinktinė ir klubai vis tiek nieko nelaimi. Suprask, blogiau būti negali, o 142 pozicija FIFA reitinge to įrodymas. Tačiau tokie pasiūlymai nėra racionalūs: paimkime, kad ir šios dienos situaciją – Vilniaus Žalgiris pirmą kartą istorijoje dalyvaus Europos turnyro grupių etape, tai didelis klubo pasiekimas, todėl neatsakingų sprendimų pasekmės gali būti labai skaudžios. Žinoma, jeigu sankcijas federacijai ir tiesioginį LFF valdymą įvestų pati FIFA, tai klubai ir rinktinės nebūtų eliminuojami iš tarptautinių varžybų, todėl toks kelias, mano galva, yra ženkliai geresnis ir už tokį kelią esu ne kartą pasisakęs.

Ką daryti, jog LLF permainų kamuolys visgi pasiektų vartus?

Seimo narių iniciatyvos yra sveikintinos, tačiau jei Seimo nariai tikrai nori pokyčių LFF struktūroje – jų veikla šiuo metu yra nukreipta netinkama linkme. Pirmiausia, siekiant FIFA tiesioginio įsikišimo į LFF reikalus, klausimas yra keliamas netinkamame lygmenyje: tai ne atskirų Seimo narių ar komiteto, ambasadoriaus Šveicarijoje, o Lietuvos Vyriausybės, Seimo vadovybės ir valstybės lygmens svarbos reikalas.

Antra, būtinas, aukščiausių Lietuvos vadovų tiesioginis komunikavimas su FIFA ir UEFA vadovais, aiškiai išsakant teisinius argumentus, bei aiškiai deklaruojant skaidrumo, reputacijos, geros valdymo praktikos ir demokratijos principus. Kalbant paprastai, tai ant FIFA ir UEFA stalo reikia padėti papkę, kurioje aiškiai ir teisiškai būtų surašytos  visos pretenzijos, visi trūkumui bei visos LFF nuodėmės. Tuomet aukščiausiu lygiu reikia kalbėtis ir ieškoti sprendimų FIFA bei UEFA kabinetuose.

Derėtų prisiminti, jog gerą progą tokiai pozicijai jau turėjome: FIFA prezidentas  Gianni Infantino 2021 metais lankėsi Lietuvoje per Futsal pasaulio čempionatą, jis buvo susitikęs su mūsų švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene, tačiau nežinome ar pokalbyje buvo liečiama LFF tema ir esamos problemos.

Ir trečia, jeigu Seimas ir Vyriausybė turi politinės valios daryti įtaką LFF veikloje, tai visų pirma reikia aiškiai išspręsti futbolo klubų finansavimo ir valdymo klausimus. Priminsiu, kad didžioji dauguma Lietuvos A lygos ir I-os lygos klubų gyvena iš savivaldybių subsidijų, kasmet čia valstybė investuoja apie 5 mln. eurų, tačiau savivalda praktiškai jokios įtakos klubų valdyme neturi. Tad iniciatyvos, kuriomis siūloma savivaldai finansuoti klubus, kurie nėra tiesioginiai LFF nariai, yra svarstytinos.

Svariausias argumentas – LFF įstatų atitikimas FIFA reikalavimams

Šioje situacijoje įstatai yra kertinis dokumentas, todėl įsikišant Seimui įstatų atitikimo plotmėje reikia formuluoti konkrečius trūkumus:

Pirma, FIFA įstatuose numatyta, jog futbolo klubai turi būti tiesioginiais futbolo federacijų nariais. Tiesioginis atstovavimas ir klubų atstovavimas per regionines asociacijas, kaip dabar yra LFF nustatyta, yra du visiškai skirtingi dalykai, tad užtenka tiesiog paprasto fakto – LFF iš viso turi tik 20 narių. Visos LFF konferencijos su šimtu dalyvių yra tik migla FIFA ir UEFA institucijoms. Neatsitiktinai LFF prezidentas Tomas Danilevičius, Seimo komiteto posėdyje pristatydamas LFF struktūrą, šį klausimą apeina ir kažkodėl kaip užsuktas kartoja tą pačią mantrą: LFF konferencijoje dalyvauja 100 delegatų, 100 balsų ir pan., todėl net ir įsigilinę į reikalo esmę ne visi Seimo nariai komiteto posėdyje supranta, kur čia šuo pakastas, jau nekalbant apie FIFA struktūras. Galime tiems 20 LFF narių  kad ir po 10 balsų duoti, 200 delegatų LFF konferencijoje pakviesti, bet rezultatas juk bus toks pats.

Antra, LFF įstatuose nėra numatyta galimybė futbolo klubams tapti tiesioginiais LFF nariais – tokią teisę turi tik asociacijos.

Trečia, LFF vykdomojo komiteto nariai, išskyrus LFF prezidentą ir 1 vykdomojo komiteto narę, nėra renkami LFF konferencijoje, nes į LFF vykdomojo komiteto sudėtį jie patenka pagal principą „ex officio“, kuomet yra išrenkami savo asociacijose. Trumpai tariant: kam toji LFF konferencija išvis reikalinga? Visi 20 LFF narių, išskyrus studentų asociaciją, yra savaime ir vykdomojo komiteto nariais, nes aukščiausias LFF organas VK nerenka, išskyrus  anksčiau paminėtas išimtis.

Kalbant dar paprasčiau – LFF vykdomasis komitetas ir yra LFF konferencija, LFF ir „dievas tėvas“ viename asmenyje. Taškas.

Ketvirta, turime LFF Etikos komitetą, kuriame dirba Arūno Pukelio advokatai. O dar keisčiau atrodo, jog Etikos komitetą renką patys LFF vykdomojo komiteto nariai, nors būtent Etikos komitetas tuos narius turėtų svarstyti ir bausti.

Pabaigai, turime ydingą LFF narių ginčų sprendimo procedūros tvarką. Dar 2020 metais FIFA labai aiškiai baksnodama pirštu į šį procesą pabrėžė, jog rekomenduoja vidinius federacijų narių ginčus, ar ginčus tarp federacijos ir jos narių, spręsti vietos sporto arbitražo teismuose. Pastebėtina, kad toks teismas Lietuvoje yra, tačiau LFF nuosekliai visur be išimties nurodo tarptautinio sporto arbitražo Lozanoje CAS jurisdikciją. Viskas labai paprasta, tai „puiki“ praktika šalinant bet kokius kilusius nesutarimus, nes teistis ar ginčytis su LFF dėl nustatytos arbitražinės išlygos ir teisenos neprieinamumo praktiškai neįmanoma: labai brangu, sudėtinga ir daug laiko kainuoja.

Dabartinė situacija – ilgo proceso pasekmė

Nemanau, jog šiuo metu galime turėti permainų federaciją. LFF vis skęsta reputacijos krizėje, tačiau federacijos viduje nematau sąlygų, kad tai galėtų pasikeisti. Nebus Pukelio, tai ateis kitas Pukelis. Įvykiai garsioje LFF konferencijoje, kuri įvyko 2020 m., labai aiškiai parodė kokia yra futbolo visuomenė, todėl pukeliai, bondauskiai, buzai, žvingilai ir kt. yra visiškas tos visuomenės veidrodis. Arba terpė kurioje jie atsiranda. Todėl reikia realiai suvokti situaciją, kad permainų iš vidaus/apačios nebus, nes nėra turinio, nėra kritinės masės kas tų permainų norėtų ar galėtų siekti. Nėra klubų ir futbolo struktūros.

Kita vertus, tai nereiškia, kad nereikia permainų siekti. Būtina diskutuoti, šviesti, edukuoti, nes auga nauja karta, kuri turės kitokias idėjas, vertybes ir požiūrį. Tai ilgas procesas, bet svarbu, kad jis vyksta.