P. Malžinskas. Be sporto strategijos federacijoms lengva apgaudinėti valstybę

Malžinskas

Lietuva neturi sporto vystymo strategijos ir krypties. Tai ne nuomonė, tai faktas.

O sportui valstybė kasmet išleidžia aplink 70 milijonų eurų (tiesa, bene mažiausiai ES). Bet klausimas čia ne kiek, o kaip? Be aiškių veiklos tikslų, kontrolės, kriterijų ir su miglota atskaitomybe. Ir dar miglotesniais rezultatais.

Jeigu dabar vyktų atšauktos Olimpinės žaidynės, tai Lietuvos delegacijoje būtų tik virš 20 atletų. Prieš ketverius metus jų buvo 67, bet pasiekimai 2016 m. žaidynėse buvo vieni kukliausių per visą Lietuvos sporto istoriją!

Dar prieš kelis metus pradėta kalbėti, jog būtina paruošti sporto politiką formuojantį dokumentą, kuris numatytų tikslus bei priemones iki 2030 metų. Jo nėra arba guli kur nors stalčiuje.

Todėl nieko keisto, kad turime tiek chaoso. Niekaip neatsikratome daug resursų eikvojančios valstybinių sporto ugdymo įstaigų sistemos, o 12 mln. eur kasmet skiriamų vaikų neformalaus ugdymo krepšeliui – tik ašaros. Profesionalus sportas – kaip valstybė valstybėje. Čia savi įstatymai. Tie patys vadovai, dešimtmečiais nesikeičiantys kabinetų gyventojai ir veiklos metodai. Kalbu, be abejo, apie Lietuvos sporto federacijas ir organizacijas. Ne visas. Yra dirbančių skaidriai ir atvirai. Noriu tikėti, kad yra. Bet yra tokių, kaip Lietuvos futbolo federacija (LFF). Paskendusių reputacijos krizėje ir asmeninių interesų rūke, praradusių visuomenės pasitikėjimą ir dvokiančių sovietinio mentaliteto kvapu.

Tokioms organizacijoms prieštaringos reputacijos ir kriminalinio šešėlio turintys asmenys – solidūs verslininkai. Ir kalba čia ne vien apie LFF. Štai neseniai įtakingos organizacijos „Sportas visiems“ vadovas prokuratūrai apskundė kitame kokybiniame lygmenyje veikiančio Sporto fondo sprendimus. Suprask, uždarame „kabinetų“ ratelyje veikęs Sporto fondas buvo OK, o dabar, kai viską lemia objektyviais kriterijais paremtas nepriklausomų ekspertų įvertinimas, tai jau blogai?

Mano nuomone, šalies sporto strategijoje laikas įtvirtinti aiškias vertybes ir principus, kaip turėtų vystytis mūsų sportas plačiąja prasme. Nesikišti į tų organizacijų darbą, bet nustatyti konkrečius kriterijus, kuriais valdžioje esantys politikai vadovautųsi priimdami sprendimus. Kalbu apie skaidrumo ir moralės ribas nubrėžiančias linijas. Taip, mes jas tarsi turėtume turėti kiekvienas. Tačiau tai ir bėda – tai, kas „turėtų būti“ suprantama savaime, nesuprantama niekam.

Arba pritaikoma pagal kiekvieno sugedimo laipsnį.

Valstybės lygiu nustatytos ribos turėtų būti tokios aiškios, kad jas pažeidusi organizacija nedviprasmiškai pajustų Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų reakciją. Peržengei jas – esi užribyje. Visomis prasmėmis ir su konkrečiais padariniais.

Dar kartą akcentuoju – valstybė turėtų siekti ne kištis į sporto organizacijų veiklą, bet užtikrinti kad jos veiktų pagal aiškius ir viešai deklaruojamus skaidrumo bei demokratijos principus. Be reputacijos dėmių ir šešėlių. Nebūkime naivūs, galvodami, kad tai tėra „mūsų kiemo” bėda. Ne, gyvename globaliame pasaulyje. Mums į akis gal ir nepasakys nieko mandagūs kitų šalių kolegos, bet kenčia šalies prestižas ir įvaizdis, kenčia pats sportas, jo plėtra ir su laiku mes patys tapsime izoliuoti.

Tačiau visa tai galima (ir būtina!) pakeisti.

Turiu ne vieną konkretų pasiūlymą. Šiandien pateikiu porą. Be skaidrumo principų, turime turėti aiškius strateginius ir taktinius veiksmus, kurie padėtų mūsų sportui progresuoti, o ne regresuoti.

Pirma: būtinas politinis sutarimas kokiu keliu vystyti profesionalų sportą ir masinio sporto plėtrą bei vaikų užimtumą. Būtina atskirti federacijų finansavimą ir infrastruktūros plėtros klausimus nuo masinio sporto. Federacijas finansuoti tiesiogiai iš biudžeto, su aukščiau aptartais veiklos kriterijais. Reikia turėti aiškią nuostatą, kas valdys, vystys, eksploatuos ir prižiūrės sporto infrastruktūrą. Klubai, federacijos, savivaldybės ar privatus verslas?

Antra: pagaliau apsispręskime dėl vaikų ugdymo vystymo ir sistemos. Klubai ar valstybinės mokyklos? Jeigu yra sutarimas, kad klubas – svarbiausia sistemos grandis, tai reikia padėti tašką valstybinių sporto mokyklų istorijoje. Vieno vaiko išlaikymas valstybiniame sektoriuje „suvalgo“ apie 1500 eurų per metus, arba apie 120-130 eurų per mėnesį. Palyginimui, privačiame sektoriuje dirbantys klubai ir kiti neformalaus ugdymo srityje veikiantys subjektai tenkinasi tik 15 -20 eur/mėn NVŠ krepšeliu. Ir tai – ne visi. Likusias išlaidas apmoka vaikų tėveliai. Vadinasi, gaunasi lygūs ir lygesni.

Privati iniciatyva tikrai suras būdų kaip teikti paslaugas visose srityse. Reikia tik sutvarkyti  sistemą ir  finansavimą priskirti vaikui. Lietuvai nereikia sporto mokyklų direktorių, jų pavaduotojų ir ūkio skyriaus vedėjų – mums reikia sportuojančių ir sveikų vaikų. Mums reikia trenerių ir specialistų.

Neformalaus ugdymo krepšelis privalo didėti iki 80 – 100 eurų mėnesiui ir keliauti  paskui vaiką į tas veiklas, kokias jis pasirinks. Toks krepšelio dydis realus ir tam nereikia papildomų resursų, sutvarkykime pagaliau esamus, peržiūrėkime prioritetus ir kryptis.

Taip, toks persiorientavimas būtų labai nelengvas ir sukels dideles bangas. Bet jis būtinas.

Tačiau prieš tokias radikalias reformas mes turime užtikrinti, kad sporto federacijos, kurių rankose yra šių strateginių sprendimų įgyvendinimas ir Lietuvos sporto ateitis, bus valstybės sąjungininkės. Skaidrios partnerės. Juk būtent federacijos geriausiai žino sporto šakos poreikius ir problemas, todėl būtent jos turi tapti ta varomąja jėga, kuri darys reformas ir sieks tų pačių tikslų. Be federacijų įsitraukimo ir pagalbos reforma tiesiog neveiks.

Tik konsolidavę valstybės pastangas su sporto federacijų ir organizacijų veiklos efektyvumu mes ir vaikų sveikata pasirūpinsime, ir puikių rezultatų turėsime. Tiek sveikatos ir sporto masiškumo, tiek profesionalumo atžvilgiu.