P. Auštrevičius. Žingsniai po NATO viršūnių susitikimo Vilniuje

Kas, kiek ir kodėl Vilniuje laimėjo ar pralaimėjo, toliau išdiskutuos politologai ir apžvalgininkai. Mano akimis, po NATO maratono Vilniuje šiandien prasmingiausia tęsti kasdienį darbą – tam, kad po metų Vašingtono viršūnių susitikime jau žinotume ir galėtume švęsti Ukrainos narystės Aljanse dieną.

Jei sumažinsime entuziazmą ir nebrandinsime to vienintelio įmanomo teisingo sprendimo, jis tikrai nebus padėtas ant lėkštutės. Derybos tarptautinėje politikoje karo sąlygomis niekada nebus tik pasigėrėjimą ar euforiją keliantis procesas. Priimkime tai.

Daugiau kaip 500 dienų prezidentas Volodymyras Zelenskis kartoja, jog atsilaikyti prieš agresorę pavyks, kad pergalė neišvengiama ir ji artėja. Kiek lengva tai sakyti savo žmonėms, kai kasdien nuo teroristų atakų Ukrainoje žūva kariai, vyrai, moterys ir vaikai – suprantame ir be papildomų paaiškinimų. Todėl nusiskundimai ir apgailestavimai nepadės, padės tik nepaliaujamas darbas vardan strateginio tikslo – visiško agresorės sutriuškinimo ir saugumo ukrainiečių bei mūsų namuose.

Teisinga tai, kad finansinė ir karinė laisvojo Vakarų pasaulio parama Ukrainai auga ir augs. Tai būtina sąlyga šiomis aplinkybėmis, kaip ir apsisukimų greitis. Vis dėlto norisi tarti kelias pastabas apie Vilniaus viršūnių susitikimo sprendimus ne vien dėl Ukrainos.

NATO plėtra Rytų Europoje: kai kurių valstybių santykis su NATO keičiasi ir tampa mažiau apibrėžtas. Pasikeitė Aljanso vertinimas dėl Sakartvelo narystės perspektyvos. Vilniaus komunikate pažymėta, kad NATO gerbia Sakartvelo apsisprendimą saugumo srityje, remia teritorijos integralumą ir šalies suverenitetą.

Apibrėžtumo dėl narystės perspektyvos NATO stygius turi pagrindą: tai Sakartvelo valdančiųjų „Kartvelų svajonės“ ir jų Vyriausybės su milijardieriumi Bidzina Ivanišviliu užnugaryje darbų rezultatas.

Apmaudu, bet tenka konstatuoti, kad Sakartvelo euroatlantinis traukinys dėl valdančiųjų Tbilisyje veiksmų nutolo: prie to, žinoma, iš esmės prisidėjo flirtas su rusijos režimu, politinių oponentų kalinimas. Tai, kad Sakartvelui Vilniuje atstovavo tiktai šios užsienio reikalų ministras, irgi daug ką sako. Žinoma, nereikia nuvertinti pačios rusijos pastangų daryti įtaką Rytų Europos valstybėse.

Tiesa, labai panašiai, kaip ir Sakartvelo atveju, NATO šalių patvirtintame komunikate apibendrinama ir Moldovos perspektyva Aljanse. Kaip žinome, Moldova oficialiai ir toliau neatsižada neutraliteto kurso. Visgi šiandienos Sakartvelo buvimas vienoje gretoje su Moldova, ypač analizuojant laiką po viršūnių susitikimo Bukarešte, atrodo kaip gana netikėta išdava.

Sutinku su naujosios NATO narės – Suomijos – prezidento Sauli Niinisto mintimi, kad šios šalies narystė Aljanse be Švedijos negali būti pilnavertė. Viso Baltijos regiono saugumas didele dalimi priklausys nuo Švedijos kaip NATO narės vaidmens.

Koordinuoti ir greiti bendri veiksmai švedų teritoriniuose vandenyse, aplink Gotlando salą bus kertiniai visai Baltijos jūros regiono, o taip pat ir Lietuvos gynybai. Todėl kartu su Aljanso partneriais turime rasti būdą priminti Turkijai apie jos labai konkrečią atsakomybę dėl Švedijos narystės ratifikavimo proceso komplikavimo bei iš to kylančių rizikų. T. R. Erdoganas turi žinoti savo žaidimų kainą.

Dėl Baltarusijos, kuriai NATO komunikate skirtos 2 pastraipos: grėsmės įvardintos teisingai ir aiškiai, pabrėžiant lukašenkos paramą rusijai kovoje su Ukraina, galimą rusiško branduolinio ginklo dislokavimą greta Lietuvos ir NATO sienų. Aš pasisakau už sankcijų Minskui stiprinimą nedelsiant.

Mano galva, NATO valstybių priimtame komunikate Kinijos keliami saugumo iššūkiai Vakarams, nepaisant dramatiško oficialaus Pekino pasipiktinimo, liko antrame plane. Trys regionai – Rytų Europos, Baltijos ir Juodosios jūrų – sulaukė išskirtinio dėmesio, o Japonijos, Australijos, Pietų Korėjos ir Naujosios Zelandijos atstovų dalyvavimas Vilniuje buvo itin reikšmingas, leis plėtoti bendradarbiavimą Indijos ir Ramiojo vandenyno regione.

Kaip rodo Lietuvos patirtis derybose su Vokietija dėl brigados dislokavimo mūsų šalyje – NATO susitikimų formatuose gimusios dvišalio bendradarbiavimo galimybės yra naudingos, jas būtina išnaudoti dar efektyviau. Todėl nesiskųskime, nesustokime ir ateis rezultatai.