P. Auštrevičius. O kas prieš?

Šio klausimo aktualumas auga kasdien, artėjant istorinės reikšmės šios savaitės Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimui, kuriame spręsis Ukrainos ir Moldovos kaip oficialių kandidačių į ES perspektyva. Nuomonių tiek Briuselio kuluaruose, tiek oficialiais kanalais ES sostinėse buvo ir dar bus išsakyta įvairių, skeptikų balsai tradiciškai bus girdimi garsiau.

Europos Komisijos uždegta žalia šviesa Ukrainai ir Moldovai, su greta nurodytais papildomais įsipareigojimais dėl sisteminių reformų, bei pagrįstai įvardyti specialieji reikalavimai Sakartvelui, jau yra išskirtinės svarbos įvykis visai Europai. Nors labiau tikėtina, kad EVT pritars Komisijos parengtam dokumentui ir rekomendacijai, tačiau įmanomas scenarijus, kuris nutolintų ES kandidatės statuso suteikimą Ukrainai ir Moldovai.

Birželio 23-24 d. suplanuotame ES šalių lyderių posėdyje kai kurios valstybės narės galbūt kels papildomų klausimų tiek pačiai Europos Komisijai, tiek valstybėms kandidatėms.

Kas galėtų imtis iniciatyvos pasisakyti prieš Komisijos pateiktą sprendimą? Tai gali būti ir Nyderlandai, pastaruosius du dešimtmečius daugiausia dėl finansinių sumetimų nepasižymėję parama ES plėtrai. Pastaruoju metu skeptiškesnę poziciją demonstravo ir Portugalijos Vyriausybė, pasisakiusi už papildomą finansinę paramą Ukrainai, bet išreiškusi abejonę dėl ES kandidatės statuso.

Būta abejonių ir iš Kopenhagos, bet labiausiai dėmesys vėl kryps į skeptišką Vengrijos laikyseną. Budapeštas V. Orbano ir jo Vyriausybės pastangomis, galima sakyti, jau atsiskyrė nuo Višegrado šalių branduolio. Reikia pripažinti, kad Europos Komisija savo priimtu solidžiu dokumentu dėl Ukrainos ir Moldovos narystės perspektyvos iš anksto numatė Budapešto veiksmus. Pateiktose rekomendacijose, be kita ko, yra įrašyta užduotis Ukrainai pilnai įgyvendinti tautinių mažumų politiką pagal ES standartus.

Neabejoju, kad V. Orbanas išsakys Ukrainai daug kritinių pastabų, bet ar tai bus veto – tikriausiai ne, nes politinė kaina, kurią tokiu atveju tektų mokėti Vengrijai, būtų gerokai aukštesnė nei galima tolesnė nauda ar nuolaidos iš kremliaus pusės.

Taigi Europos Vadovų Tarybos posėdis užtikrina intrigą ir būsimą geopolitinio lūžio tašką. Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo pilietinės visuomenės lūkesčiai žinomi seniai, o ukrainiečių aukojamos gyvybės dėl savo šalies ir Europos laisvės reikalauja ryžtingos, bekompromisės Europos. Delsimas veiktų tik kremliaus naudai.

Daugelis ES lyderių, tikiuosi, jau suvokia, kad interesas Ukrainai ir Moldovai tapti pilnaverte ES šeimos dalimi turėtų būti abipusis. Jei ES institucijos toliau įsivaizduos, kad jų užduotis – egzaminuoti šalis kandidates ir kelti reikalavimus be nuoširdžios pagalbos, šis kelias leis laimėti skeptikams.

ES lyderių palaikymas, net jeigu jis nebus vieningas, turės reikšti inovatyvius politinius ir vadybinius sprendimus, kitaip karo nualinta Ukraina ar viena neturtingiausių Europoje Moldova niekaip neartės prie Bendrijos vidurkių ir standartų.

Lietuvos interesas artėjančiame EVT susitikime yra susijęs ir su demokratinės nepriklausomos Baltarusijos teisėtos vietos Europos šeimoje įvardijimu. Sveikinu Baltarusijos demokratinės opozicijos bendrą kreipimąsi į ES vadovus, primenant, kad dar yra tauta ir jos balsas. Lietuva gali ir turi padėti savo kaimynams šiame velniškai sunkiame kelyje.