P. Auštrevičius. Kodėl geras bulvių derlius diktatoriui nepadės

Daugelis kelia klausimą, kas padėtų nušalinti nusikaltimus žmoniškumui vykdantį Lukašenką iš jo užgrobtos ir įkaite laikomos šalies? Pastarąją savaitę girdžiu ne vieną versiją. Nuo tokių, esą Vakarai mainais už Lukašenkos pasitraukimą Putinui turėtų leisti pabaigti dujotiekį „Nord Stream 2“ iki dar radikalesnių. Panašių versijų kėlimas yra labiau būrimas iš tirščių, be to, nepalaikau minties, kad Vakarai panašius dalykus išvis turėtų siūlyti.

Demokratiniam pasauliui reikia didinti spaudimą Lukašenkos ir Putino duetui per tikslines sankcijas svarbiausiems veikiantiems režimų veikėjams ir jų tarnams. Būtina reikalauti politinių kalinių Baltarusijoje išlaisvinimo, kurių dalis, kaip mane dabar pasiekia žinios, šiuo metu yra tiesiog marinami (ir šie žmonės dar balandį lankėsi Vilniuje). Šių veiksmų, žinoma, neužtenka. Baltarusijos atveju, jau šiandien būtina kur kas solidesnė Vakarų parama Baltarusijos pilietinei visuomenei, už demokratiją kovojantiems žmonėms. Jėgos, palyginti su teroristų prievartos aparatu ir jo finansavimo apimtimis, yra smarkiai nelygios.

Akivaizdu, kad keleivinio lėktuvo užgrobimas paspartino įvykius Baltarusijoje ir aplink ją. Nedviprasmiška Vakarų reakcija nepalieka vilčių Lukašenkai, kad šį kartą jis vėl išlips sausas. Nutuokiant apie šio valstybinio teroristo veiksmų planą, o jis visada remiasi primityviu principu „akis už akį“, šis veikėjas įvarė save į kampą. Saviizoliacija ir totalus atsidavimas Kremliaus glėbin nepalieka pasirinkimo alternatyvų, vertinant ir ekonominę Lukašenkos užgrobtos šalies perspektyvą.

Prieš Lukašenką stovi ne vien Baltarusijos pilietinė visuomenė ir demokratinis pasaulis. Laikas veikia prieš jį. Leisgyvei šalies ekonomikai artimiausiu metu gresia krachas, ir Kremliaus malonė čia nebepadės.

Per dešimtmečius įtvirtinta priklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų ir su tuo susijusių dotacijų pavertė Lukašenką Kremliaus marionete. Tarptautinės institucijos skaičiuoja, kad 2005-2015 m. laikotarpiu vien per nuolaidas naftos produktams Baltarusija iš Kremliaus gavo 30 milijardų dolerių paramos, o iš viso sudėjus energetinius ir kitus resursus Baltarusijai suteikta finansinė nauda sudarė virš 100 mlrd. dolerių.

Bandant gelbėtis, lukašenkinis ekonomikos reguliavimas pasiekė neregėtą mastą. Vien praėjusį vasarį buvo priimtas sprendimas reguliuoti bent 50 vaistų ir 62-iejų taip vadinamų socialiai jautrių prekių kainas. Tarp jų – duona, dešra, muilas, tualetinis popierius ir kitos.

Baltarusijos ekonomiką dar sparčiau žemyn temps masiškas IT sektoriaus specialistų bėgimas iš šalies. Kai kuriais duomenimis, vien balandžio pabaigoje išduota beveik 9 tūkst. vizų šio sektoriaus atstovams. Šalyje lieka ūkininkai ir jų sunkioji technika, bet ar jų bulvių derliaus užteks visoms skylėms užkamšyti? Atsakymas aiškus.

Baltarusijos ekonomikos, palaikomos kalio trąšų ir pusdykiai gautų perdirbtų naftos produktų eksportu, ateities kreivė yra aiški. Kai vidutinis atlyginimas šalyje pernai siekė viso labo 380 eurų, o dabar dar sparčiai krenta, ekonominė krizė jau stipriai įsibėgėjusi.

Ar ir kaip ES galėtų padėti? Šią savaitę iš Briuselio Europos Komisija pasiuntė signalą dėl ekonomikos gelbėjimo ir paramos paketo Baltarusijai tuo atveju, jei šalis žengs demokratinių pokyčių link. ES parengtas planas užtikrina, kad Lukašenka paramos pinigų nematys – lėšas ketinama skirti demokratiškai išrinktos Baltarusijos Vyriausybės veiklai ir jos vykdomoms reformoms remti.

Europos Komisija pasiūlė demokratinei Baltarusijai 3 milijardų eurų paramos paketą, su galimybe jį išplėsti iki 4,5 mlrd. eurų ir daugiau. Planuojama, kad parama bus skirta struktūrinėms reformoms, įskaitant teismų sistemos pertvarką, taip pat investicijoms į infrastruktūrą, kitus sektorius. Teisingas ES žingsnis, bet baltarusių pilietinei visuomenei jau šiandien reikalinga ir moralinė, ir finansinė parama.

Jei ES dabar, nieko nelaukiant skirtų bent 1 proc. šios ateičiai numatytos paramos tikslingai ir papildomai paremti Baltarusijos pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą, bei skirtų šią paramą tiesiogiai nukentėjusiems nuo režimo – tai būtų didelė paskata ypač sunkiu metu.

Geriausia, jei ES savo pasiūlymą su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir jos opozicijos atstovais aptartų dar šią vasarą, surengiant tarptautinę konferenciją dėl Baltarusijos ateities. Vilnius galėtų tapti šios konferencijos iniciatoriumi, ne vien dėl to, kad istoriškai mūsų sostinė yra atgimimo ir įkvėpimo simbolis baltarusių tautai. Tai būtų proga patvirtinti demokratinio pasaulio solidarumą ir pasiryžimą remti permainas terorizmo, smurto ir nepritekliaus kamuojamoje šalyje.

Septyniolikmečio jaunuolio, režimo kaltinto dalyvavimu protestuose, savižudybė, o taip pat teisiamojo mėginimas nusižudyti teismo salėje, deja, yra tik keli pavyzdžiai apie sparčiai blogėjančią padėtį. Demokratinis pasaulis turi padėti nelaukdamas, kol bus per vėlu.