P. Auštrevičius. Kiek demokratiška toleruoti sankcijų apėjimą režimui?

Abiejų kartu – NATO ir Europos Komisijos vadovų – vizitas Vilniuje vizitas buvo reikšmingas ir, simboliška, beveik sutapo su šv. Kalėdų eglės įžiebimu mūsų sostinėje. Svarbių institucijų vadovų išsakytas viltingas teiginys, kad režimui Minske nepavyko palaužti ES vienybės ir solidarumo, dar turės būti įrodytas iki ir po švenčių.

Profesorius Vytautas Landsbergis savo pastebėjimuose apie „Padėtį proto pasienyje“ rašo, kad Lukašenkos fašizmas su Kremliaus globa toliau tyčiojasi iš viso normalesnio pasaulio. Tikslus klausimas ir apie demokratijos vertę, jeigu parsidavinėjama „už Kalį ir Kalą“.

Šiame kontekste Lietuvoje tenka klausytis susisiekimo ministro, o ir kitų veikiančių (suinteresuotų?) asmenų sutartinės, esą dar neaišku, ar gruodžio 8-ąją, įsigaliojus jau anksčiau skelbtoms JAV sankcijoms, bus sustabdyti iš Baltarusijos Klaipėdos link dardantys kalio trąšų prifarširuoti traukinių vagonai. Maždaug 11 milijonų tonų per metus, iš Baltarusijos traukiniais pasiekiantys Klaipėdos uosto terminalą. Taip, tai milijonai ir Lietuvos įmonėms, bet reikia rinktis prioritetus. Juk tai tie patys milijonai, kurie maitina reketininkus ir prekeivius žmonėmis iš lukašenkinio rato.

Kodėl mes dar nežinom, ar tuos vagonus sustabdysim, o galbūt toleruosim sankcijų apėjimą? Apėjimo būdai juk jau viešai aptarti. Kaip į tai reaguotų JAV, ką darytų pati Europos Sąjunga, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių iki šiol nenutraukė kalio trąšų tranzito į ar per ES, lygiai taip pat, kaip ir režimo veikėjų bei įmonių kontroliuojamos metalo pramonės gaminių, kai kurių naftos produktų prekybos Baltarusija-Vakarai grandinės?

Ne kartą sakiau ir liksiu prie savo nuomonės – penktojo ES sankcijų paketo Minskui, kuris jau netrukus bus paskelbtas, tikrai nepakaks, siekiant užgesinti hibridines ir tiesiogines atakas. Gerai, kad bus sankcijos skrydžių, „turizmo“ ir kitoms bendrovėms bei veikėjams, kurie įgyvendina ar leidžia įgyvendinti lukašenkinę prekybą žmonėmis.

Bet ES prireiks ir naujo sankcijų paketo, kuriame būtų tikslinga įrašyti esminius dalykus. Pirmiausia – tai ES įsipareigojimas nedelsiant stabdyti pagrindinių Baltarusijos eksporto prekių patekimą į Vakarų šalių rinkas, panaikinant esamas išimtis ir landas praslysti, o greta to reikalingas ir sprendimas atkirsti Lukašenkos režimą nuo tarptautinės bankinių mokėjimų sistemos.

Jei to nebus, menkai tikėtina, kad Kremlius su Minsku bent pasvarstys užbaigti seniai vykdomą šantažo kampaniją ir savo žmonių kišimą į kalėjimus. Veiksmai prie Ukrainos sienos yra tik įrodymas, kad poilsio nebus. Astravo mūsų pašonėje irgi neverta pamiršti. O atskiri Vakarų inicijuoti pokalbiai, vadinant prekeivį migrantais, už demokratiją kovojusių savo žmonių krauju susitepusį veikėją „ponu“ (net ne prezidentu) – klaidinga taktika, kurios nesiūlyčiau tęsti.