fbpx

P. Auštrevičius. Kas 2023 metais neleis pavargti nuo karo

  • Petras Auštrevičius
  • gruodžio 21, 2022
  • Nuomonė
Petras Auštrevičius

2022-ieji bus įrašyti kaip rusiško imperinio šovinizmo ir karo, nuo kurio pradžios Europos širdis persikėlė į Kyjivą, metai.

Karo, kurio viena pusė herojiškai stojo ginti savo namų mūšio lauke, o kita pusė bailiai bombardavo Ukrainos miestus ir kaimus, plėšė ir prievartavo. Šie karo nusikaltimai neabejotinai visuotinai bus pripažinti ukrainiečių tautos genocidu, įvykdytu teroristinio režimo, o teroristų laukia šis tas daugiau nei Haga.

Šie metai Europoje žymimi ir kaip ekonominio netikrumo, ir kaip politinio neutraliteto arba vidurio kelio pabaigos laikas. 2022-ieji tapo metais, kai reikėjo aiškiai pasirinkti „už ką“ ir „prieš ką“, o laisvos Europos ir pasaulio šalys su pastaraisiais dešimtmečiais nematyta vienybe pasirinko.

2022-ųjų vasario 24 d. agresoriaus pradėtas karas keliasi į 2023-iuosius, kuriais toliau bus siekiama vieno – Ukrainos pergalės. Stulbinantis pasiekimas, kad prie jos šiais laikais prisideda kiekvienas laisvę branginantis žmogus, o „Blue/Yellow“ ir kitos nevyriausybinės organizacijos padeda šimtus kartų efektyviau už didžiausius resursus turinčias institucijas.

Tenka pripažinti ir tai, kad vadinamoje didžiojoje Europoje jau išryškėjo pirmieji nuovargio nuo karo ženklai. Karas pareikalavo ir dar pareikalaus neįtikėtinų išteklių.

Bet tai, kad nepavargo Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija, tai, kad pavyzdį rodo JAV vedina koalicija ir pirmą kartą istorijoje ne tik finansinę, bet ir karinę paramą ne ES šaliai teikia pati Europos Bendrija – visa tai padeda nepavargti ir ukrainiečiams.

Tiktai visapusė ir galutinai įtvirtinta Ukrainos pergalė sukurs stabilią ateitį Europai. Kai kas Vakaruose su tuo nesutinka ir tokiu būdu, būkime atviri, pučia į kremliaus dūdą. Pradedant nuo buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio, aktyviai siūlančio perbraižyti Ukrainos žemėlapį ne ukrainiečių naudai, ką laikau visai ne realpolitik, o tiesiog baime laimėti prieš šalį agresorę.

Ir tęsiant, bet neužbaigiant Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimais apie esą būtinas saugumo garantijas rusijai arba Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo pasvarstymais apie poreikį grįžti į ne tokioje tolimoje praeityje tariamai veikusią Europos saugumo sistemą, kuri nesutrukdė rusijai įsiveržti į Ukrainą ir pradėti karo.

Esu tikras, kad taikos planas rasis Kyjive, ne Kissingerio ar kurio nors kito kišenėje. Kuo anksčiau Vakaruose baigsis savitaigos seansai iš išskaičiavimo ar naivumo, kad yra kitų būdų sustabdyti teroristinę valstybę, išskyrus pergalę mūšio lauke – tuo geriau.

Jei ankstesnės ekonominės krizės akivaizdoje buvo girdimas posakis „per didelis ir per svarbus, kad žlugtų“, tai šiuo metu tarsi mėginama transliuoti kitą žinią: „per dideli, kad būtų neteisūs“. Gerai tai, jog Prancūzijos ar Vokietijos lyderiams vis dėlto jau net viešai primenama, kad neteisingos prielaidos neatneš nei karo Ukrainoje pabaigos, nei ilgalaikės taikos žemyne.

Kas šiemet džiugino, tai solidi europiečių reakcija į karą prieš Ukrainą ir mūsų vertybes. Trys ketvirtadaliai europiečių yra už tolesnę visokeriopą paramą Ukrainai ir tai be galo svarbu, turint galvoje kurį laiką stiprėjusį radikalų bei populistų balsą Europoje.

Pakanka ženklų, kad Europos vieningumas dėl finansinės ir karinės paramos Ukrainai 2023 metais sustiprės, nepaisant interesų rusijoje vis dar turinčių šalių priešinimosi.

Europai nėra kitos išeities, kaip stiprinti savo saugumo ir gynybos pajėgumus. Apsispręsta kurti reikšmingas Europos greitojo reagavimo pajėgas. Galbūt girdėtume mažiau ginčų dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje formų ir galimybių, jeigu Europa imtų ir įgyvendintų sprendimą dėl daugiašalių pajėgų bei jų dislokavimo? Tai neišnaudotas potencialas.

O rusijos pralaimėjimai Ukrainos žemėje 2023-aisiais tęsis, kaip ir rusijos ekonomikos erozija vis labiau spaudžiant recesijai ir tebesitęsiant rusijos piliečių bėgimui iš šalies. Tai mažina ne vien ekonomines, bet ir karines agresorės galimybes. Kareivių, ne vien amunicijos stygius, gali tapti rimtu faktoriumi, priversiančiu rusiją atsisakyti ateities karų.

Šių metų pabaigai ir 2023 metams norėčiau prisiminti šių metų Sacharovo premijos laureatės, Nobelio taikos premiją pelniusio Ukrainos „Pilietinių laisvių centro“ vadovės Oleksandros Matvičiuk žodžius, pasakytus Europos Parlamente. Teisininkė ir žmogaus teisių gynėja paprašė 3 dalykų: ginklų, sankcijų ir teisingumo.

Ukrainiečių ryžtas ir valia laimėti neleis Europai pavargti nuo karo.